Įdomiausios Marso vietos, kurias būtinai aplankys kosmoso turistai: nuo aukščiausio kalno Saulės sistemoje iki neįprastų ašigalių  ()

Marsas mums – labai paslaptinga ir įdomi planeta. Be to, ji dar ir labai kontrastiška – dideli ugnikalniai, gilūs kanjonai ir krateriai, kuriuose gali būti skysto vandens. Tad šiame straipsnyje aptariamos kelios vietos, kurias ateityje neišvengiamai lankys Marso kolonistai – arba galbūt ir tarpplanetiniai turistai.


© Aynur_zakirov | https://pixabay.com/illustrations/mars-planet-cosmos-stars-sky-land-2051747/

Aukščiausias kalnas Saulės sistemoje

Galbūt jau esate girdėję apie Olimpo kalną – tai didžiausias vulkaninės kilmės kalnas mūsų Saulės sistemoje. Jis yra Tarsidės srityje – maždaug 4-5 Lietuvų dydžio vulkaninėje plokštumoje, esančioje Marso pusiasalyje. Kalno aukštis – net 25 km, tad taip, jis tris kartus aukštesnis už Žemėje esantį Everestą, siekiantį 8,9 km aukštį.

Olimpo kalnas susiformavo Amazionio periode, kuris prasidėjo prieš maždaug 1,8 mlrd. metų. Paskutinį kartą ugnikalnis išsiveržė prieš 25 mln. metų. Kalnas formavosi pakankamai lėtai, lavai slenkant ir stingstant jo šlaituose. Tai reiškia, kad ateities turistams į kalną įkopti bus labai lengva, jo statumas – vos 5 proc., na o viršūnė – net 85 km pločio.

Mokslininkai tiksliai nežino ar Olimpo kalnas yra aktyvus ugnikalnis, ir ar jis kada nors dar gali išsiveržti.

Olimpo kalnas susiformavo Amazionio periode, kuris prasidėjo prieš, maždaug, 1,8 mlrd. metų. Paskutinį kartą ugnikalnis išsiveržė prieš 25 mln. metų.
Olimpo kalnas susiformavo Amazionio periode, kuris prasidėjo prieš, maždaug, 1,8 mlrd. metų. Paskutinį kartą ugnikalnis išsiveržė prieš 25 mln. metų.
© NASA

Tarsidės srities ugnikalniai

Nors ir liekame toje pačioje srityje, kurioje stovi gigantiškasis Olimpas, keliauti iki kito objekto reikės gan toli – mat Tarsidės sritis yra net 4000 km pločio.

Šioje srityje yra net 12 milžiniškų vulkanų, kurie nors ir mažesni už Olimpo kalną, mūsų standartais yra be galo dideli. Mokslininkai mano, kad Marse tokie kalnai formuojasi dėl to, kad gravitacinė jėga yra silpnesnė.

Manoma, kad šie ugnikalniai paskutinį kartą galėjo išsiveržti prieš keletą milijardų metų, o tai – beveik pusė visos Marso planetos istorijos.

Šioje srityje yra net 12 milžiniškų vulkanų, kurie, nors ir mažesni už Olimpo kalną, mūsų standartais yra be galo dideli.
Šioje srityje yra net 12 milžiniškų vulkanų, kurie, nors ir mažesni už Olimpo kalną, mūsų standartais yra be galo dideli.
© NASA

Marinerio slėnis

Jei galvojote, kad Marse yra tik didžiausias ugniklanis mūsų Saulės sistemoje, labai klystate. Marse taip yra ir didžiausias slėnis, vadinamas Marinerio slėniu. Jis yra net 3000 km ilgio – 4 kartus ilgesnis už Didįjį kanjoną, kuris yra 800 km ilgio.

Mokslininkai tiksliai nežino, kaip susiformavo Marinerio slėnis – tačiau yra keletas teorijų. Daugelis mano, kad formuojantis Tarsidės sričiai, lava, judėdama per vulkaninę zoną, pakėlė Marso plutą į viršų, kas kituose regionuose ją suskaldė į dalis. Ilgainiui šios suskilusios dalys tapo tuo, kas dabar yra Marinerio slėnis.

Marinerio slėnis yra net 3000 km ilgio – 4 kartus ilgesnis už Didįjį kanjoną, kuris yra 800 km ilgio.
Marinerio slėnis yra net 3000 km ilgio – 4 kartus ilgesnis už Didįjį kanjoną, kuris yra 800 km ilgio.
© NASA

Šiaurės ir Pietų ašigaliai

Marse yra du ledu pasidengę regionai, kurie šiek tiek skiriasi – tai šiaurės ir pietų ašigalis. Šiaurės ašigalį matote nuotraukoje, jį 2008 metais tyrinėjo kosminis zondas „Phoenix“. Tuo tarpu Pietų ašigalis buvo tyrinėtas tik iš orbitoje skriejančių erdvėlaivių.

Remiantis NASA, žiemą temperatūros aplink šiaurės ir pietų ašigalį nukrenta taip stipriai, kad atmosferoje esantis anglies dioksidas susimaišo su vandeniu ir užšąla.

Remiantis NASA, žiemą, temperatūros aplink šiaurės ir pietų ašigalį nukrenta taip stipriai, kad anglies dioksidas, esantis atmosferoje, susimaišo su vandeniu ir užšąla.
Remiantis NASA, žiemą, temperatūros aplink šiaurės ir pietų ašigalį nukrenta taip stipriai, kad anglies dioksidas, esantis atmosferoje, susimaišo su vandeniu ir užšąla.
© NASA

Visas procesas pasikeičia atėjus vasarai: tada užšalęs anglies dioksidas sublimuojasi į atmosferą ir po juo lieka nedideli ledo likučiai, kuriuos vėjai pučia nuo ašigalio link pusiaujo. Šie sezoniniai reiškiniai į atmosferą pakelia daug dulkių ir vandens garų, dėl ko gali susidaryti žemiški plunksniniai debesys.

Parengta pagal „Space“.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(8)
(2)
(6)

Komentarai ()

Visi šio ciklo įrašai