Pagalvojo, kad tai auksas, bet iš tikro - daug vertingesnis radinys: išbandė viską, ką galėjo - diskinį pjūklą, kampinį šlifuoklį, grąžtą, net nardino į rūgštį – bet net ir statybinis kūjis buvo bejėgis ir nepaliko nė žymės  ()

2015 m. Davidas Hole’as, apsiginklavęs metalo detektoriumi, vaikštinėjo Nacionaliniame Meriboro parke Australijoje. Ir aptiko kai ką neįprasto – labai sunkią, atrodytų, raudono atspalvio uolieną, gulinčią geltoname molyje.

Jis parsinešė radinį namo, ir bandydamas perskelti uolieną, atrodytų, išbandė viską – diskinį pjūklą, kampinį šlifuoklį, grąžtą, net nardino radinį į rūgštį – bet net ir statybinis kūjis buvo bejėgis ir nepaliko nė žymės. Bet taip nutiko dėl to, kad dalykas, kurį jis palaikė aukso grynuoliu, iš tiesų buvo ne tai, rašo „Science Alert“. Po kelerių metų D.Hole’as išsiaiškino, kad tai buvo itin retas meteoritas.

„Jis atrodė tarsi nulipdytas, duobėtas, – leidiniui „The Sydney Morning Herald“ sakė Melburno muziejaus geologas Dermotas Henry. – Tokius dalykus sukuria skrydis per atmosferą, jų paviršius lydosi, ir atmosfera juos tarsi lipdo“.

Meteoritas muziejuje atsirado dėl to, kad D.Hole’ui net ir nepavykus atverti uolienos, susidomėjimo ja vyras neprarado – ir norėdamas identifikuoti savo radinį, kreipėsi į muziejaus specialistus.

„Man teko tikrinti daug uolienų, kurias žmonės laikė meteoritais, – pasakoja D.Henry. Bet 37 metus muziejuje dirbantis geologas, tyrinėjęs tūkstančius uolienų, savo praktikoje turi tik du atvejus, kai radiniai iš tiesų pasirodė esantys meteoritais.

Šis atvejis ir buvo tas antrasis.

Mokslininkai neseniai pristatė šio 4,6 mlrd. metų senumo meteorito tyrimą. Pagal radimo vietą kosminis klajūnas pavadintas Meriboro (Maryborough) meteoritu.

Perpjovę 17 kg meteoritą deimantiniu pjūklu, mokslininkai išsiaiškino, kad procentiškai didelę jo dalį sudaro geležis, kas priskiria radinį H5 chondritų klasei.

Atvėrus meteoritą, viduje matyti mažyčiai susikristalizavę metaliniai mineralų lašeliai, vadinami chondrulėmis.

„Meteoritai iš tiesų yra pats pigiausias būdas tyrinėti kosmosą. Jie perkelia mus laike, suteikia pakankamai užuominų apie mūsų Saulės sistemos (o tame tarpe ir Žemės) formavimąsi, chemiją ir amžių, – aiškina D.Henry. – Kai kurie leidžia užmesti akį į mūsų planetos gilumą. Kai kuriuose meteorituose būna „žvaigždžių dulkių“, kurios senesnės net už Saulės sistemą – kas mums demonstruoja, kaip kuriasi ir vystosi žvaigždės, ir kuria periodinės lentelės elementus. Kiti reti meteoritai gali turėti organinių molekulių – tokių, kaip aminorūgščių, vadinamųjų statybinių gyvybės blokelių“.

Ir nors mokslininkai kol kas tiksliai negali pasakyti, iš kur atkeliavo šis meteoritas – ar kiek seniai jis yra Žemėje – vis dėlto jie turi versiją.

Mūsų Saulės sistema kadaise buvo besisukanti dulkių ir chondritinių uolų visuma. Galiausiai gravitacija sutraukė šias dulkes į planetas, o didžioji dalis likučių virto asteroidų juosta.

„Konkrečiai šis meteoritas greičiausiai atkeliavo iš asteroidų juostos, esančios tarp Marso ir Jupiterio, o iš jos išklydo veikiausiai į jį atsidaužus kitam asteroidui – o tada galiausiai atklydo ir į Žemę“, – pasakoja D.Henry.

Datavimas anglimi rodo, kad Meriboro meteoritas Žemėje jau yra 100-1000 metų, o 1889-1951 metais buvo pastebėta daug krentančių meteoritų, tad tai visai gali būti šio klajoklio atvykimo į Žemę laikai.

Mokslininkai teigia, kad Meriboro meteoritas yra daug retesnis už auksą. Australijos Viktorijos valstijoje tokių rasta tik 17, o šis yra antras pagal dydį – jį aplenkė tik 55 kg pavyzdys, identifikuotas 2003 m.

„Tai tėra septynioliktas rastas toks meteoritas Viktorijos valstijoje, o aukso grynuolių yra rasta tūkstančiai“, – sako D.Henry.

Meteorito tyrimo ataskaita skelbiama „Proceedings of the Royal Society of Victoria“, o pats meteoritas eksponuojamas Melburno muziejuje.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(40)
(4)
(36)

Komentarai ()

Susijusios žymos: