Nei vienas atskiras genas nepadaro žmogaus gėjumi, lesbiete ar biseksualu, vietoje to, tūkstančiai genų gali paveikti seksualinę orientaciją, rodo naujas masinis beveik pusės milijono žmonių genomo tyrimas.

Mokslininkai teigia, kad skaičiai rodo, jog tarp visų žmonijos bendruomenių ir abiejų lyčių nuo 2 iki 10 procentų individų užsiima seksu su ta pačia lytimi – arba abiem lytimis.

Biologiniai veiksniai, kurie lemia seksualinę orientaciją yra iš esmės nežinomi – tačiau daugelis mokslininkų įtaria, kad genetika vaidina tam tikrą vaidmenį: turint omenyje, kad vienalytės orientacijos atvejai pasireiškia šeimų medžiuose ir yra dažniau pastebimi monozigotiniuose (identiškuose) dvyniuose nei dizigotiniuose (nepanašiuose) dvyniuose.

Didžiausias tyrimas

Tačiau tikslų seksualinės orientacijos genetinį pagrindą sunku nustatyti – daugiausia dėl to, kad anksčiau mokslininkai tyrinėjo palyginti nedideles savanorių grupes.

„Kadangi tai yra kontroversiška tema, istoriškai finansavimas buvo ribotas, o dalyvių paieška buvo sunki“, – portalui „Live Science“ pasakojo genetinių tyrimų bendrovės „23andMe“ vyresnysis mokslininkas, biologas-matematikas ir tyrimo bendraautorius Fahas Sathirapongsasutis. Seksualinė orientacija į tą pačią lytį išlieka kriminalizuota daugiau nei 70 šalių, o kai kuriose už tai gresia net mirties bausmė – o tai atbaido didelę dalį potencialių tyrimo dalyvių, nes vardan tyrimo jiems tektų atskleisti tokią asmenišką informaciją.

Tačiau naujajame tyrime dalyvavo žymiai daugiau dalyvių, todėl rezultatai statistiškai patikimesni už ankstesnius ir smulkesnio masto tyrimus. Kol kas didžiausiame iki šiol atliktame seksualinės orientacijos genetiniame tyrime mokslininkai ištyrė maždaug 470 000 savanorių grupę Jungtinėje Karalystėje ir JAV – tyrime dalyvavo tie, kurie pripažino, kad jie kada nors užsiėmė seksu su tos pačios lyties asmeniu.

Tyrėjai rėmėsi Didžiosios Britanijos „Biobanko“ (ilgalaikis sveikatos ir genetikos tyrimas, vykdomas Jungtinėje Karalystėje) ir „23andMe“ genetiniais duomenimis, taip pat ir apklausomis surinktus duomenis, kuriose buvo užduodami klausimai apie lytinę tapatybę, potraukį, fantazijas ir elgesį.

„Kad suprastumėte duomenų mastelį, tai yra maždaug 100 kartų daugiau už ankstesnius tyrimus šia tema“, – teigia Suomijos Molekulinės medicinos, Masačiusetso bendrosios ligoninės ir Harvardo Medicinos mokyklos mokslininkė bei šio tyrimo pagrindinė autorė Andrea Ganna.

Tyrėjai nerado nė vieno geno, susijusio su tos pačios lyties asmenų seksualiniu elgesiu. Penki genetiniai variantai pasirodė esą reikšmingai susiję su seksualine orientacija, o tūkstančiai kitų atrodo susiję mažiau.

Jokių genetinių modelių

Galiausiai mokslininkams nepavyko rasti jokių genetinių modelių, kuriuos būtų galima kokiu nors būdu panaudoti asmens seksualinei orientacijai nustatyti. Vietoje to, polinkį į tos pačios lyties atstovus veikia sudėtingas genetinių ir aplinkos veiksnių derinys. Tai tinka ir daugeliui kitų žmogaus bruožų – tokių kaip ūgis ar pan.

„Iš tikrųjų neįmanoma numatyti asmens seksualinio elgesio pagal genomą“, – „Live Science“ pasakojo tyrimo bendraautorius, statistikos genetikas iš Masačiusetso Technologijų Instituto ir Harvardo universiteto Benas Neale'as.

Tačiau atradimas, kad nėra vieno „gėjaus geno“, dar nereiškia, kad seksualinė orientacija nėra genetinės ar biologinės kilmės – ar tuo labiau, kad yra sąmoningas gyvenimo būdo pasirinkimas.

„Mes pastebime, kad yra daugybė genų, kurie predisponuoja tos pačios lyties asmenų seksualiniam elgesiui. Kiekvienas iš jų atskirai daro labai mažą poveikį, tačiau kartu jie daro esminį poveikį“, – sako dar vienas tyrimo bendraautorius, genetikas iš Kvinslando universiteto Australijoje Brendanas Zietschas.

Bet jis priduria, kad kitas galimas klaidingas aiškinimas būtų manyti, kad jei genetinė įtaka lemia tos pačios lyties atstovų pasirinkimą, tai turi būti visiškai genetiškai nustatyta. „Tai netiesa. Genetiškai identiški asmenys – dvyniai – dažnai turi skirtingą seksualinę orientaciją. Mes taip pat žinome, kad yra ir negenetinių įtakų – bet mes jų gerai nesuprantame, o mūsų tyrimas nieko apie juos nesako“, – teigia mokslininkas.

Vis dėlto, kai kurie genetiniai variantai, nustatyti masinio tyrimo metu, „gali nurodyti kai kuriuos biologinius kelius, kurie gali būti susiję su tos pačios lyties asmenų seksualiniu elgesiu“, – teigia A.Ganna. Pavyzdžiui, vienas variantas buvo DNR ruože, kuriame yra keli genai, susiję su uoslės jausmu. Taigi, mes žinome, kad kvapas yra stipriai susijęs su seksualiniu potraukiu – tačiau jo sąsajos nėra aiškios“.

Vyrai ir moterys skiriasi

Be to, atrodo, kad genai daro didesnę įtaką vyrų homoseksualumui, nei moterų, pastebi mokslininkė.

Tyrėjai siūlo versiją, kad dėl biologinių veiksnių – tokių hormonų kaip testosteronas ir estrogenas – genai gali vaidinti skirtingą vaidmenį tos pačios lyties vyrų ir moterų santykiuose. Kiti veiksniai – tokie kaip socialinės normos dėl seksualinių partnerių skaičiaus moterims, gali lemti, kad moterys tyrėjams gali ne taip atvirai pateikti duomenis apie savo seksualinį elgesį. Tai savo ruožtu gali iškreipti rezultatus.

Nepaisant didelio tyrimo imties dydžio, išvados vis dar yra ribotos – nes tyrėjai analizavo tik europietiškos kilmės populiacijas Vakarų šalyse, kurios turi dideles pajamas. Be to, daugiausia duomenų buvo gauta iš vyresnio amžiaus asmenų, kurie dažniausiai gyveno pagal griežtesnes nei šiandien galiojančias socialines bei įstatymų leidybos normas.

Tikėtina, kad jaunesni žmonės, kurie dažnai augo atviresnėje ir tolerantiškesnėje visuomenėje, galėjo jaustis laisviau ir labiau įsitraukti į tos pačios lyties asmenų seksualinį elgesį nei vyresnio amžiaus asmenys, turintys panašų genetinį rinkinį. Taigi, išvados gali galioti ne visame amžiaus spektre, pažymėjo autoriai.

Mokslininkai išsamiai aprašė savo išvadas žurnalo „Science“ rugpjūčio 30 d. numeryje.

Jie taip pat sukūrė specialiai šiam tyrimui skirtą svetainę.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()