Aiškėja, kodėl nė vienas Mėnulio susiformavimo modelis nepaaiškina jame aptinkamos medžiagos  (2)

Mūsų palydovas Mėnulis susiformavo, kai į Žemę atsitrenkė maždaug Marso dydžio kūnas Tėja. Egzistuoja du modeliai, kas vyko po to.

Pagal pirmąjį, smūgis išmušė dalį Žemės, bet Mėnulis formavosi daugiausiai iš Tėją sudariusių uolienų. Pagal antrąjį, smūgis praktiškai išlydė visą planetą ir dalį jos išsviedė į orbitą, abiejų kūnų medžiaga susimaišė ir Žemė bei Mėnulis susiformavo iš šio mišinio.

Pirmasis modelis prognozuoja, kad Žemės ir Mėnulio cheminė sudėtis turėtų reikšmingai skirtis, antrasis – kad jos turėtų būti identiškos. Realybė yra kažkur tarp šių modelių – kai kurių cheminių elementų gausa abiejuose kūnuose yra vienoda, o kitų – skiriasi.

Naujame tyrime bandoma išsiaiškinti skirtumų priežastį, remiantis cheminio elemento rubidžio gausos matavimais. Rubidžio gausą pamatuoti sudėtinga, nes jo spektras labai panašus į kalio, bet naudojant modernią įrangą, tą padaryti pavyko. Tada paaiškėjo, kad sunkių rubidžio izotopų, lyginant su lengvais, Mėnulyje yra daugiau, nei Žemėje. Nors skirtumas nedidelis – apie šimtąją procento dalį – jis yra reikšmingas ir byloja, kad iš besiformuojančio Mėnulio lengvesni izotopai galėjo išgaruoti šiek tiek lengviau, nei sunkesni. Tokios sąlygos galėjo susidaryti, jeigu po smūgio iš Žemės išmesta medžiaga kuriam laikui suformavo diską iš dujų bei išgaravusių uolienų. Jame besiformuojančio Mėnulio cheminė sudėtis kito dėl garavimo, bet nelabai sparčiai, nes artimiausia Mėnulio aplinka jau buvo prisipildžiusi garų.

Toks modelis gerai paaiškina ir naujai išmatuotą rubidžio izotopų santykį, ir analogiškus seniau žinomus kalio, galio, vario ir cinko santykius.

Tyrimo rezultatai arXiv.

Aut. teisės: Konstanta.lt
Konstanta.lt

(21)
(2)
(19)

Komentarai (2)