Tasmanijos tigrai (Thylacinus cynocephalus, oficialiai vadinami sterbliniais vilkais) atsirado maždaug prieš 4 milijonus metų. Jie gyveno Tasmanijoje, pietinėje žemyninės Australijos dalyje, Naujojoje Gvinėjoje. Tačiau tada į Tasmaniją atsikraustė europiečiai ir juos išmedžiojo. Bet ar tikrai?

Tasmanijos tigras iš tikrųjų nėra tigras - tai yra plėšrus sterblinis žinduolis, kuris savo judesiais primena kokią laukinę katę ar lapę, o dryžiais - tigrą. Tasmanijos tigrai medžiojo paukščius, kengūras ir kitus smulkius gyvūnus. Tačiau 19 amžiaus pradžioje jų kelyje pasitaikė naujas grobis - naujųjų ūkininkų vištos ir avys.

Į Tasmaniją atkeliavę britai ėmėsi žemdirbystės ir Tasmanijos tigrams tai reiškė nykstančią buveinę bei susidūrimus su žmonėmis. 1830 metais valdžia jau siūlė premijas už sumedžiotus Tasmanijos tigrus. Tos premijos mokėtos iki pat 20 amžiaus pradžios. Natūraliai, Tasmanijos tigrai buvo išmedžioti - paskutinis nušautas 1930 metais vieno ūkininko vištidėje. Paskutinis Tasmanijos tigras mirė 1936 metais - Bendžamino vardą nešiojęs gyvūnas sušalo, nes zoologijos sodo prižiūrėtojai pamiršo atidaryti jo guolio duris.

Tasmanijos tigrai buvo drovūs, tačiau medžiotojams jie buvo lengvas grobis. Kita vertus, kartais jie mokėdavo ir greitai pranykti Tasmanijos bruzgynuose, dėl ko ilgą laiką buvo manoma, kad Tasmanijos tigrai niekur nedingo - jie tiesiog išmoko slėptis.

Po Bendžamino mirties praėjo jau 83 metai. Joks Tasmanijos tigras į mokslininkų akis nuo to laiko taip ir nepateko. Nebuvo surasta Tasmanijos tigro gaišena, kameros neužfiksavo ryškaus jo vaizdo. Tokios ryškios išvaizdos gyvūnas tikriausiai negalėtų ilgą laiką gyventi visiškai nepastebėtas.

Bet, kaip sako vietiniai Tasmanijos gyventojai, Tasmanijos tigras yra pastebimas! Apačioje matysite žemėlapį, kuriame pažymėtas kiekvienas užregistruotas Tasmanijos tigro pastebėjimo atvejis. Tasmanijos parkų ir laukinės gamtos tarnyba yra užregistravusi daugiau nei 400 Tasmanijos tigrų pastebėjimo atvejų, todėl žemėlapyje pažymėti net ne visi, nes kai kurie tiesiog nebuvo verti dėmesio.

Tasmanijos valdžia praneša, kad per pastaruosius 3 metus užregistruoti net 8 Tasmanijos tigro pastebėjimo atvejai. Dar liepą vienas ūkininkas pranešė suradęs Tasmanijos tigro pėdsaką. Iš tikrųjų, šių gyvūnų pėdsakai yra lengvai atpažįstami, bet lengvai ir padirbami.

Ir jūs tikriausiai pagalvojote, kad jei sterblinis vilkas egzistuotų, tai būtų nufilmuotas. Ir buvo. Na, ne visai, bet buvo - šis nufilmuotas 1973 metais ir yra laikomas vienu geriausiu įrodymų, kad 1936 metais paskutinis Tasmanijos tigras nemirė:

Tačiau ryškaus vaizdo įrašo nėra, o pietų Australijoje ir Tasmanijoje yra kitų panašaus dydžio gyvūnų. 2005 metais Australijos žurnalas „Bulletin“ pasiūlė 1,25 milijonų Australijos dolerių premiją už gyvą ir sveiką sterblinį vilką. Susidomėjimas šia tema yra toks didžiulis, kad ir be tos premijos daugybė žmonių ieško pradingusios legendos.

Bet ar Tasmanijos tigras gali būti išlikęs? Na, pažvelkime į argumentus prieš:

• iki šiol nesurasta jokia gaišena ar kūno dalis;
• nuo paskutinio užtikrinto Tasmanijo tigro užfiksavimo praėjo 83 metai;
• daugybė žmonių medžioja bent kokį atvaizdą ir nieko neranda;
• Tasmanijos tigrų populiacija buvo taip išsekinta, kad jie tikriausiai nebūtų galėję daugintis ir plėstis be žmonių pagalbos;
• visi tie pastebėjimai nėra įrodymas - sniego žmogaus pastebėjimų būta ne mažiau;
• gyvename telefonų ir automobilinių vaizdo registratorių amžiuje ir vis tiek nieko.

Argumentai už:

• Tasmanijos tigrai buvo drovūs ir bijojo žmonių;
• Tasmanija yra kiek didesnė už Lietuvą, bet ten gyvena tik apie 533 tūkstančiai žmonių, didelė teritorija yra saugoma;
• Tasmanijos tigrai gali maitintis ir mažais gyvūnais, kurių nestinga;
• Tasmanijos tigrų gaišenos būdavo surandamos retai net tada, kai jų populiacija dar buvo didelė;
• kai kurių žmonių nufilmuotų gyvūnų mokslininkai negali atpažinti, nors vis tiek mano, kad tai negali būti Tasmanijos tigrai.

Ir visgi Tasmanijos tigrai greičiausiai išnyko. Ir nežinia, kodėl žmonėms taip sunku su tuo susitaikyti. Kaltės jausmas? O gal tiesiog begalinis noras išvysti seniai prarastą legendą? 

Komentarai (3)