Papildyti planetų tinkamumo gyvybei modeliai - štai kodėl iš planetų dingsta vanduo (0)
Paukščių Take yra daugybė planetų, bet gyvybei tinka toli gražu ne visos. Įprastai, kalbant apie tinkamumą gyvybei, išskiriama „gyvybinė zona“ aplink žvaigždę, kurioje esančių planetų paviršiaus temperatūra tinkama skystam vandeniui egzistuoti. Bet toks skirstymas yra labai primityvus, nes neatsižvelgia į daugybę kitų galimai reikšmingų parametrų, tokių kaip žvaigždės aktyvumas, planetos atmosfera ir panašiai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dabar pirmą kartą planetų tinkamumas gyvybei išnagrinėtas atsižvelgiant į atmosferų cheminę sudėtį bei naudojant trimačius klimato modelius.
Gautieji rezultatai daugeliu atžvilgių yra panašus į ankstesnių, paprastesnių modelių rezultatus, tačiau skiriasi keliais svarbiais aspektais. Pirmasis – nustatyta, kad vandens garavimas iš planetos labai priklauso nuo žvaigždės aktyvumo. Jei planeta iš žvaigždės gauna panašiai ultravioletinės spinduliuotės, kaip Žemė iš Saulės, vanduo iš jos garuoja labai lėtai. Tačiau vos tik UV srautas sustiprėja 60% ar daugiau, vandens garai pajėgia sukurti nekontroliuojamą šiltnamio efektą; tada didžioji dalis planetos vandens gali išgaruoti per mažiau nei milijardą metų. Pastaroji situacija gali būti dažna planetose, kurios skrieja mažų žvaigždžių gyvybinėse zonose.
Kitas svarbus rezultatas – didelis vandens garų kiekis atmosferoje naikina ozono sluoksnį, nes ozonas lengvai sureaguoja su atmosferoje esančiu vandeniliu. Taigi planetų, kuriose yra daug vandens, paviršius yra menkai apsaugotas nuo žalingos žvaigždės spinduliuotės.
Abu šie efektai mažina tikimybę, kad prie mažų žvaigždžių esančios uolinės ar vandeninės planetos bus tinkamos gyvybei.
Šias prognozes bus įmanoma patikrinti, kai darbą pradės James Webb kosminis teleskopas: jis galės išmatuoti planetų atmosferų spektrus pakankamai tiksliai, kad užfiksuotų ten esančius vandens garus irba ozoną.
Tyrimo rezultatai arXiv.
