Išsimaudę vandens telkinyje, baseine ar duše, mes stengiamės pašalinti į ausis pakliuvusį vandenį – dažniausiai, purtydami galvą. Tokia reakcija yra kone instinktyvi.

Vis dėlto, naujausio tyrimo duomenimis, taip daryti nereikėtų, nes smarkiai purtant galvą potencialiai kyla rimta rizika sveikatai, ypač jei taip daro maži vaikai.

Tyrėjai iš Kornelio universiteto sako, kad mažam vaikui bandant išsipurtyti vandenį iš ausies kanalo, veikiančios pagreičio jėgos, teoriškai, gali pažeisti smegenis.

„Tyrime siekėme išsiaiškinti, koks pagreitis reikalingas siekiant pašalinti vandenį iš ausies kanalo, – sako tyrimui vadovavęs inžinerijos studentas Anujas Baskota. Tyrimas šią savaitę buvo pristatytas per kasmetinį Amerikos fizikų draugijos skysčių dinamikos skyriaus susitikimą Sietle. – Kritinis pagreitis, kurį mes išgavome eksperimentuodami su stikliniais vamzdeliais ir 3D spausdintuvu atspausdintais ausų kanalais, buvo apie 10 kartų stipresnis nei gravitacijos jėga, veikianti vaiko o ausį, tad tokia jėga potencialiai gali sukelti smegenų pažeidimą.“

Vertėtų pabrėžti, kad kol kas tai preliminarios išvados, pagrįstos eksperimentais su daiktais, neįtraukiant žmonių (visa laimė). Tad jomis negalima remtis bandant įrodyti, kad smegenys buvo pažeistos būtent nurodytos veiklos metu.

Vis dėlto šis tyrimas gali pasitarnauti kaip priminimas, ko nereikėtų daryti, kai kitą kartą bandysite pašalinti vandenį iš ausų. Intuityviausia ir greičiausia reakcija į šią kūnui nemalonią problemą ko gero nėra pati saugiausia.

Siekdami išmatuoti jėgą, reikalingą išstumti vandenį iš ausies, tyrėjai pagamino įvairaus skersmens stiklinius vamzdelius, vaizduojančius supaprastintą tikros žmogaus ausies kanalą.

Tam, kad ši netikra ausis atrodytų ir veiktų kuo panašiau į tikrą, tyrėjai 3D spausdintuvu atspausdino ausį pagal vaizdą, gautą peršvietus žmogaus galvą kompiuterinės tomografijos aparatu, ir į jos vidų įkišo stiklinį vamzdelį su silanu – tai apytikriai atitiko hidrofobiškumo lygį realios žmogaus ausies kanale.

Į stiklinius vamzdelius jie įpylė vandens, ir tokią dirbtinai sukonstruotą „ausį“ numetė ant spyruoklių, kad išmatuotų, kiek gravitacijos jėgos reikia, kad iš jos pasišalintų vanduo.

„Rezultatai atskleidė, kad kritinis vandens pašalinimo iš ausies kanalo pagreitis labai priklauso nuo jame esančio skysčio tūrio ir padėties, – aiškina tyrėjai. – Mes atradome, kad kritinis pagreitis yra 10 g, ir jis gali paskatinti rimtus žmogaus smegenų pažeidimus.“

Pasak tyrėjų, ypač didelė rizika gresia vaikams, nes jų ausų kanalų tūris mažesnis. Kitaip tariant, suaugusiems lengviau išsipurtyti vandenį iš ausų nei vaikams, tačiau vertinant pagal fizikinius dėsnius, taip daryti ko gero nerekomenduojama jokios amžiaus grupės žmonėms, juo labiau, kad yra begalė saugesnių būdų, kaip iš ausų pašalinti vandenį. Pavyzdžiui, galima atsigulti ant šono ir palaukti, kol vanduo ištekės, arba pasukinėti ausies spenelį. Kiti būdai yra pagrįsti tam tikrų skysčių savybe pakeisti ausies viduje esančio skysčio paviršiaus įtempimą, pažymi tyrėjai.

„Iš mūsų eksperimentų ir teorinio modelio paaiškėjo, kad skysčio paviršiaus įtempimas yra vienas iš esminių veiksnių, kodėl ausų kanaluose užsilieka vandens, – sako A. Baskota. – Teoriškai, įlašinus į ausį kelis lašus skysčio, kurio paviršiaus įtempimas žemesnis nei vandens (pavyzdžiui, alkoholio ar acto), vanduo turėtų lengviau pasišalinti iš ausies.“

Tyrimo išvados buvo pristatytos per kasmetinį Amerikos fizikų draugijos skysčių dinamikos skyriaus susitikimą Sietle.

Komentarai ()