Neįtikėtina, bet faktas: ties Indonezija atrastos keturios vaikščiojančių ryklių rūšys - vaikšto pasiremdami pelekais ir geba išgyventi mažai deguonies turinčioje aplinkoje (Video)  ()

Po 12 metų trukmės tyrimų tarptautinė mokslininkų grupė aptiko net keturias „vaikščiojančių ryklių“ rūšis, taip beveik padvigubindami iki šiol žinotų panašiai besielgiančių retų žuvų rūšių kiekį, rašo „Science Direct“.

Bet nemanykite, jog tai tokie rykliai, kurie puola ne bangas skrodžiančius banglentininkus, o ramiai paplūdimyje besideginančius poilsiautojus – šių gyvūnų fiziologija nė iš tolo į tai nepanaši (o ir banglentininkus rykliai puola tik per klaidą, o ne dėl bjauraus charakterio). Žmonėms bijoti šios tropinių vandenynų rūšies, randamos tarp Šiaurės Australijos ir Naujosios Gvinėjos, nėra nė menkiausios priežasties.

„Vidutiniškai mažesnio nei metro ilgio vaikščiojantys rykliai grėsmės žmonėms nekelia. Bet jų gebėjimas išgyventi mažai deguonies turinčiose aplinkose ir vaikščioti pasiremiant pelekais suteikia jiems išskirtinį pranašumą prieš grobį – nedidelius vėžiagyvius ir moliuskus“, – tikina Kvynslendo universiteto (Australija) biologė Christine Dudgeon.

Keturios naujosios ryklių rūšys priklauso Hemiscyllium genčiai. Naujieji šios grupės nariai prie penkių jau anksčiau žinotų šios genties rūšių pridėti atlikus genetinę analizę. Analizei buvo paimtas tyrimo metu gyvų pagautų ryklių audinio mėginys.

„Įvertinome ryšį tarp rūšių pagal jų mitochondrines DNR grandines, kurios perduodamos per motinos liniją. Ši DNR koduoja mitochondrijas – tas ląstelių dalis, kurios deguonį ir mitybines medžiagas transformuoja į ląstelėms tinkamą energiją“, – sakė Australijos mokslininkė.

Biologų tyrimo rezultatas patvirtino, kad naujųjų rūšių DNR yra panaši į jau pažįstamų Hemiscyllium genties atstovų. Jų kilmę galima atsekti iki vėlyvojo Kreidos periodo, kuris driekėsi maždaug prieš 66-100 mln. metų.

Įvertinus tokį ilgą atskiro vystymosi laikotarpį ir didžiulį skirtingas rūšis skiriantį atstumą gali būti sunku tiksliai suprasti, kaip šie vaikščiojantys rykliai evoliucionavo, kodėl įgijo tokias skirtingas savybes nuo mums labiau pažįstamų ryklių rūšių.

„Gali būti sunku identifikuoti veiksnius, kurie lemia rūšių atsiskyrimą jūrinėje aplinkoje organizmams, kurie geba labai plačiai paplisti, nes jų dabartinis pasiskirstymas neretai būna nulemtas istorinių procesų, atsakingų už jų pirminę diversifikaciją“, – aiškino tyrimo autoriai.

Bet, nepaisant sunkumų, pasvarstyti ir paspėlioti galima. Tad mokslininkai kelia idėją, kad Hemiscyllium genties rykliai iš tiesų laikėsi toje pačioje geografinėje vietoje – tiesiog per daugelį milijonų metų slinkosi tektoninės plokštės ir keitėsi jūros gylis skirtingose vietose, pasikeitė rifų ir salynų vietos.

„Duomenys rodo, kad naujosios rūšys išsivystė po to, kai rykliai nutolo nuo savo pradinės populiacijos, tapo genetiškai izoliuotais naujose vietose ir dėl to išsivystė į naujas rūšis. Jie galėjo plaukti ar ropoti ant savo pelekų, bet taip pat įmanoma, kad jie jojo ant rifų, kurie prieš maždaug 2 mln. metų judėjo į vakarus “, – sakė C.Dudgeon.

Tyrimo ataskaitą publikavo žurnalas „Marine and Freshwater Research“.

Aut. teisės: 15min.lt

(3)
(1)
(2)

Komentarai ()

Susijusios žymos: