Nuo XV a. iki XVIII a. mūsų šalies teritorijoje įvyko 22 maro epidemijos. Jos ištikdavo gana reguliariai, maždaug kas 7-8 metus. Tačiau bene daugiausiai aukų mūsų regione nusinešė didžiuoju maru vadinamas 1710–1711 m. ligos protrūkis, kuris visiškai pasibaigė tik 1717-aisiais.

Anuomet išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Kaimai liko apleisti. Kadangi žmonės nespėdavo lavonų palaidoti, jie tiesiog gulėdavo namuose, gatvėse.

Į mirusiųjų trobas mėnesį laiko nebuvo leidžiama įeiti, dažniausiai apleisti namai bijant užkrato buvo sudeginami.

Kaip kilo epidemija?

Su maru žmonės susidurdavo net ir akmens amžiuje. Bet epidemijos labiausiai plisdavo žmonėms nusilpus, badaujant, esant blogoms higienos sąlygoms bei vykstant karams.

Nuo 1700 m. Abiejų Tautų Respubliką niokojo Šiaurės karas, o 1706-1708 m. kaimyninėje Prūsijoje užderėjo tik labai skurdūs derliai.

Vėliau 1708-1709 m. žiema sunaikino pasėlius – žmonės pradėjo badauti ir valgyti kas įmanoma, net šunis, kates. Vasarą buvo sausros, o rudenį derliaus beveik neliko.

Maras prasidėjo 1708 m. Prūsijos Mozūrijoje. 1709 m. sausio 4 d. liga pasiekė Pilupėnų parapiją kur, kaip buvo pranešta, mirė 20 žmonių. Ligos protrūkio pradžioje dar buvo manoma, kad didelio mirtingumo priežastis yra badas.

Šiaurės karo metu kariuomenės plėšdavo maisto išteklius, o nualinusios vieną teritoriją jos eidavo į kitą. Karinių dalinių judėjimas, išsekinęs regioną, sudarė sąlygas marui plisti.

Švedai 1708 m., dar būdami užimtoje Saksonijoje, pastebėjo maro židinius Lenkijoje bei Rytprūsiuose, pradėjo mirti jų kariai.

Tuomet buvo nuspręsta iš Saksonijos trauktis rytų kryptimi. Karolio XII-ojo norus veržtis Poltavos link greičiausiai paskatino ir Mazepos kazokų žadėta parama bei ištekliai, kuriuos atskleidus sąmokslą caro kariai likvidavo.

Sergančiųjų maru namai buvo izoliuojami, prie jų statomi balti arba juodi kryžiai, į juos buvo draudžiama įžengti.

Karantinui užtikrinti budėdavo kareiviai, šaudę į mėginančius išeiti, o nepranešusiems apie susirgusiuosius buvo atimamos piliečio teisės.

Kaime susirgus vienam gyventojui, tų namų gyventojai buvo iškraustomi už kaimo į palapines, pakrūmes ar kitur, o namai nugriaunami, sudeginami.

Lavonus laidojo kuo greičiau, kapus apibarstydavo storu kalkių sluoksniu.

Ant palaidotųjų būdavo stengiamasi supilti didesnius kauburius žemių, kad iš tolo ir ilgam matytųsi. Ant kapų buvo statomi trys raudonais dažais pažymėti kryžiai, teritorija aptveriama akmenų tvora.

Maro kapų būta visur, tik dabar mes daug vietų pamiršta ar neatpažįstamai pasikeitė.

Didesnio supratimo apie ligą praeities žmonės tikriausiai neturėjo, tačia šį bei tą žinojo – buvo stengiamasi laikytis karantino, apriboti susibūrimai, prekymečiai ir turgūs.

Venecijoje dar kryžiaus žygių metu jau buvo taikomas keturiasdešimties dienų karantinas laivams. Tačiau LDK teritorijoje situacija buvo itin sunkiai kontroliuojama.

Kova su maru: nuo galvos kirtimo mirusiems iki gintaro deginimo

Būdavo visko – yra aprašyta, kad paklaikę žmonės iškasdavo mirusiuosius nuo maro ir po tam tikrų apeigų lavonui nukirsdavo galvą bei perlaidodavo su tam tikrais ritualais.

Maru susirgusiems uždėdavo ant burnos duonos gabalą, o sveikiesiems šį įmaišydavo į valgį, melsdavosi dievams, namus apsukdavo įvairiais raiščiais.

Žmonės tikėjo maro mergelės pasirodymu (baltai apsirengusi mergina, kuriai pasirodžius prasidėdavo epidemija). Norėdami apsisaugoti, kaimą apardavo dviejų jaučių jungu, arba stengdavosi per dieną suverpti ir išausti lininį rankšluostį ir jį užkabinti ant kaimo vartų. Arba net užkasti gyvą žmogų. Kaip kas susigalvodavo.

Maro gydytojai orui valyti siūlė deginti kadagio, ąžuolo arba uosio malkas, taip pat neturtingųjų namuose įsakyta deginti kadagio uogas, gyvulių nagus, ragus, odą. Turtingesniųjų namuose degintas gintaras.

Išeidami iš namų žmonės gerdavo šaukštą acto, rūtų nuoviro arba duonos riekę, apdėtą rūtomis.

Tuomet iš bažnyčių pasipylė įsakai, nurodantys, jog jei gyventojai ir toliau imsis tokių priemonių, jie bus traktuojami kaip savižudžiai, nes nusižengia ir prieš Dievą, ir prieš žmones. Taip pat buvo traktuojami ir tie, kurie negerdavo jiems skirtų vaistų.

Susirgus daugiau žmonių, prie kaimo buvo statoma sargyba. Kadangi anuomet žmonės gyveno pakankamai tankiai, su gyvuliais trobose bei nesilaikydami elementarios higienos, ligai plisti buvo visos sąlygos.

Buvo netgi įsakas karčiamose neimti pinigų iš nepažįstamų, o iš žinomų žmonių paėmus nuplauti. Tuo tarpu valdovai, gyvenę izoliuotose pilyse ir rezidencijose visai kitomis sąlygomis, šios ligos sugebėdavo išvengti.

Maras Prūsijoje bei Lietuvoje: kai kur mirė daugiau nei pusė gyventojų

Manoma, kad 1710 m. rudenį (maro pikas būdavo vasaros pabaigoje) liga Klaipėdą (tuomet dar Memelį) pasiekė tikriausiai per Lenkijos ir Vokietijos pirklių laivus.

Tuomet jau iš Klaipėdos maras plito į Žemaitiją, o iš ten į Vilnių ir Gardiną, kuris beveik visas išmirė.

Kiek toliau į rytus maro plitimas galiausiai sustojo. Itin stipriai liga pasireiškė Ragainės apylinkėse, ten nesuveikė ir karantinas bei begalė kitų apribojimų.

Nuo maro labiausiai nukentėjo Prūsijos teritorijoje buvusios Klaipėdos, Tilžės, Ragainės bei Įsruties apskritys.

Tačiau blogiausia padėtis buvo Labguvos apskrityje, kurioje mirė net daugiau nei 50% gyventojų – dauguma jų buvo Prūsijos lietuviai. Panaši situacija buvo ir Žemaitijoje.

Kalbant apie Vilnių, jame ligoniais Vilniuje rūpinosi Šv. Juozapo ir Nikodemo brolija, vienijusi įvairių luomų žmones, prie jų XVIII a. pradžioje prisidėjo ir Šv. Roko brolija, Jėzuitai.

Šie vienuoliai ypač pasižymėjo 1710 m. maro metu. Jie Vilniuje palaidojo net apie 20 tūkstančių aukų, tačiau rūpindamiesi kitais išmirė ir patys.

Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kabo neseniai restauruotas, anksčiau buvęs itin sunkiai apgadintas Pranciškaus Pelikano paveikslas „Maras Vilniuje 1710 m. Švč. Mergelė Marija Maloningoji gina žmones nuo maro ir kitų negandų: laiko rankose perlaužtas Dievo rūstybės strėles".

Pagal nutapytą paveikslą Juozapas Perlis, Ignas Karenga ir Pranciškus Pelikanas sukūrė graviūrą.

Freska šio paveikslo motyvais buvo ir ant galinės Šv. Jonų bažnyčios sienos, matomos Pilies gatvėje – ten 1759 m. plokštę su freska įrengė Joachimas Liutauras Chreptavičius.

Aplink paminklinę lentą buvo nutapytos 1710 m. maro scenos, kurios vėliau, XVIII a. antroje pusėje renovuojant bažnyčią, buvo uždažytos.

Manoma, kad freska po dažų sluoksniu gali būti išlikusi ir šiandien, tačiau jos atidengimo ir restauracijos nesiimama, nes išorinėje sienoje esančią freską konservuoti ir apsaugoti nuo aplinkos poveikio būtų sudėtinga.

Ilgalaikiai maro padariniai: nauji kaimų pavadinimai ir nutrūkstančios protėvių paieškos

Išmirus gausybei Lietuvos gyventojų, ligos nusiaubtos teritorijos greit neatsigavo. Net XVIII a. antroje pusėje, t.y. 50-80 metų po epidemijos, dar buvo atkuriami kaimai, atkeliami naujakuriai.

Po maro bandydamas gaivinti valstybę Augustas III pasirašė nemažai privilegijų naujiems miesteliams kurti bei vystyti, į vakarines LDK žemes bei miestus kvietė žydus, nes jau nebebuvo kam mokėti mokesčių.

Taip išmirusių katalikų vietą miestuose dažnai užėmė žydai, o kaimuose – įš rytinių LDK teritorijų atkeldinti valstiečiai, kurie gana greitai sulietuvėjo.

Nors demografinis atsigavimas Abiejų Tautų Respublikoje vyko pakankamai lėtai, Augusto III valdymo laikotarpis dažnai tapatinamas su savotišku ekonominiu pakilimu.

Kalbant apie Prūsiją, pavyzdžiui, etninėse lietuvininkų žemėse tušti liko apie 10,834 ūkių bei 900,000 ha nedirbamos žemės.

Norėdamas atgaivinti krašto žemės ūkį, karalius Fridrichas Vilhelmas I pakvietė naujakurius iš Olandijos, Šveicarijos, Prancūzijos.

Į Prūsiją atsikėlė ir Zalcburgo liuteronai, kurie iš Austrijos-Vengrijos imperijos buvo išvaryti dėl savo tikėjimo. Taip Prūsija tapo dar labiau vokiška ir mažiau lietuviška.

Su iš rytinių LDK žemių atkeldintais naujakuriais mūsų krašte atsirado ir nauji vietovardžiai. Senieji buvusių gyventojų kaimams duoti pavadinimai buvo pamiršti ir liko tik dvarų inventorių bei bažnytinių metrikų knygose.

Pavyzdžiui, Mantinai tapo Bajorais (Ignalinos r.) Mikštai tapo Garbšiais (Ignalinos r.), Perveniai tapo Laučiūniške (Ignalinos r.).

Čia paminėjau kelių Ignalinos rajono kaimų, kurių praeitimi domiuosi, pavadinimų kaitą, tačiau šis procesas vyko ir visoje LDK.

Apie 1725 m., siekiant patvirtinti parapijų ribas, buvo sudaryti Vilniaus vyskupijos gyvenamų vietovių sąrašai. Teritorijoje vyravo dykros, žemė nebebuvo dirbama, nes nebuvo kam ją dirbti, išlikę buvo tik pavieniai kaimai.

Genealogams ši tema taip pat pakankamai aktuali. Iki 1710 m. maro gyvenusiųjų žmonių duomenis galima aptikti dvarų inventoriuose bei kai kuriuose surašymuose, ir labai retai – bažnyčių metrikose.

Dažnas atvejis, kai ties paskutinio maro laikotarpiu genealoginės paieškos tiesiog nutrūksta ir nebepavyksta rasti tolimesnių sąsajų bažnytinėse metrikose ar dvarų inventoriuose.

Tuomet dažnai daromos prielaidos, kad ieškomi protėviai galėjo būti atkeldinti iš rytinių buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių.

Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.

Komentarai ()