Lietuvoje yra unikalių Senovės Egipto turtų: kaip jie čia atsirado, kur galima pamatyti?  ()

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinio M. Žilinsko dailės galerijoje jau 30 metų veikia Senovės Egipto ekspozicija. Tačiau, kad ją pamatytumėte, turėtumėte palikti erdvias galerijos sales. Į nedidelę ir ganėtinai tamsią ekspozicijos salę veda siauras besisukantis koridorius. Atrodo, tarsi iš tikro keliautumėte labirintu į kapą piramidės viduje.

Mumiją laikė po lova

Eksponatai yra gauti iš Aleksandro Račkaus, Grafo Mykolo Tiškevičiaus, Vlado Daumanto, Valstybinio Ermitažo ir kitų rinkinių, bei istorikės ir pirmosios profesionalios egiptologės Lietuvoje Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės darbų. Didžiąją rinkinio dalį sudaro būtent M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės surinktos senienos.

Beveik visi eksponatai yra įvairūs radiniai iš kapaviečių. Nepaisant to, nesitikėkite išvysti Europai būdingos gedulo simbolikos. „Čia niekur nematyti sielas baidančių juodų ir baltų spalvų, sunkių kryžių, jokių liūdnų paveikslų. Visa čia dvelkia gyvybe ir džiaugsmu“, – savo broliui laiške rašė egiptologė Arcimavičienė.

Du masyvūs, bet panašių matmenų eksponatai stovi vienas priešais kitą: kairėje – tuščias, medinis sarkofagas, gausiai ištapytas hieroglifais, o dešinėje – į virvelėmis sutvirtintą nendrinį demblį paguldyta vyturais apmuturiuota mumija. Pasak edukatorės Mildos Norbontės, abu šie eksponatai vienas šalia kito atsidūrė neatsitiktinai.

„Ilgai manyta, kad ši mumija priklauso Amono žynei dainininkei, nes ji buvo gauta kartu su sarkofagu. Tačiau atlikus tomografinius tyrimus paaiškėjo, jog kūnas ne moters, bet vyro“, – paaiškina pašnekovė.

Dabar tai du nesusiję eksponatai. Tačiau įdomi ir šios mumijos bei sarkofago atkeliavimo į Lietuvą istorija.

„1924 metais į Lietuvą atgabenta mumija, rasta Luksore. Manoma, kad ji yra įsigyta Kairo muziejuje padedant rusų archeologui Lukjanovui. Kurį laiką Arcimavičienė mumiją laikė nuomojamame kambaryje, šitaip keldama siaubą buto šeimininkams. Ji ilgą laiką nerado vietos, kur galima būtų mumiją eksponuoti. 1921 metais buvo įkurta MKČ dailės galerija. Joje 1926-1931 metais eksponuojamos Arcimavičienės Egipto senienos.

1936 metais visi galerijos eksponatai perkeliami į naują galeriją Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. Būtent tuo metu pradėtas formuoti Egipto senienų rinkinys. Senovės Egipto ekspozicija įkurta tik 1949, su pertraukomis veikusi iki 1976 metų. Nuo 1990 metų iki šių dienų mumija ir kitos senienos yra eksponuojamos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinio M. Žilinsko galerijoje“, – pasakoja edukatorė.

Anksčiau rašėme, kad pirmoji Lietuvos mumija savo dienas leido po Arcimavičienės lova. Apie tai pasiskaityti galite ČIA.

Mirusiojo kūną mirkydavo vyne

Mumija nendrių demblyje dar pridengta tinkleliu, suvertu iš pailgų karoliukų. Pasirodo, šitaip laidojo neturtinguosius. Pašnekovė teigia, jog laidojimas nupinant demblį iš nendrių yra retai sutinkamas.

Ikidinastiniame laikotarpyje mirusius tiesiog guldydavo į smėlį ir palikdavo džiūti natūraliai. Vėliau buvo pradėta juos vynioti į vyturus. Dar vėliau imti šalinti ir vidaus organai. Pasiturintys – mumifikuojami ir guldomi į sarkofagus, bei laidojami šventyklose ar kapavietėse. Kodėl kas nors būtų norėjęs išsaugoti tokį išdžiūvusį, susisukusį kūną? Priežastis buvo.

„Egiptiečiai tikėjo, kad kūnas po mirties prisikels, jei išliks vientisas. Norint apsaugoti kūną nuo puvimo, reikėjo pašalinti vidaus organus, o kūną mumifikuoti. Mumifikavimo rituale dalyvaujantys balzamuotojai vyrai dėvėdavo balzamavimo dievo Anubio kaukes.

Šventikas sulaužydavo nosies kaulą ir ištraukdavo smegenis. Tada kūno šone darydavo pjūvį ir išimdavo visus vidaus organus. Dalį tų organų išmesdavo, o skrandį, kepenis ir inkstus dėdavo į alebastro indus, juos mumifikuodavo ir palikdavo kapavietėje šalia mirusiojo. Taip pat šventikas atverdavo mirusiajam burną, kad šis pomirtiniame gyvenime galėtų kvėpuoti ir kalbėti. Vienas organas vis tik buvo svarbesnis už visus kitus. Labai svarbu kūne palikti širdį, kad siela galėtų sugrįžti į jį ir mirusysis prisikeltų.

Išėmus organus, į kūną būdavo pridedama druskos. Ant medinių padėklų kūnas vežamas į saulėtą vietą dykumoje. Ten apie mėnesį laiko paliekamas džiūti. Vėliau kūną mirkydavo vyne, kuris užmušdavo bakterijas, tepdavo kedro sakais, įtrindavo mira ir kitais kvepiančiais aliejais. Tada džiovindavo dykumoje dar mėnesį. Galiausiai mumija, sugrįžusi į balzamavimo vietą, būdavo apvyniojama iš lino austais vyturais.

Tas darbas būdavo atsakingas: kiekvieną rankos ir kojos pirštą pirmiausia reikėjo apvynioti atskirai, o tik tada – sujungus. Tarp rankų dėdavo mirusiųjų knygos ritinėlį. Tai buvo tarsi Anapusinio pasaulio kelionių vadovas apie tai, kaip Anapusiniam pasauly apsisaugoti nuo tykančių pavojų. Suvynioję į vyturus dar gana dažnai tapydavo įvairius pomirtinius portretus, turtingesniems žmonėms ant sarkofago dėdavo dangtį ar darydavo pomirtines kaukes. Sarkofagai būdavo akmeniniai arba mediniai. Medis Egipte labai retas, todėl brangus,“ – mumifikavimo eigą nupasakoja pašnekovė.

Mumija taip stipriai suvystyta vyturais, kad tegalima įžiūrėti vien tik sukritusį jos veidą. Kita vertus, yra kitas eksponatas – žmogaus mumijos dešinioji plaštaka. Druska mumifikavimo metu ištraukė iš plaštakos visus skysčius, todėl ji juoda ir susitraukusi; iš visų audinių telikę vien tik sausa oda ir kaulai.

Ant širdies – skarabėjai

„Tutmozis I buvo pirmasis, kuris panoro būti palaidotas ne piramidėje, o slaptame olose iškaltame rūsyje. Kiti valdovai irgi pasekė jo pavyzdžiu. Taip atsirado hipogėjai. Žymiausi iš jų yra Karalių ir Karalienių slėniai. Kapai būdavo pilni brangenybių, nes didikai troško turtus ir galią išsaugoti ir po mirties. Didžiausias archeologinis radinys – Tutanchamono kapas, kuris nebuvo išplėštas taip, kaip kad dauguma kitų kapų. Įkapėms priklausomai nuo mirusiojo luomo ir turėtų turtų dedami įvairūs papuošalai, rakandai, netgi baldai, kosmetika, maistas – viskas, ko jam gali prireikti pomirtiniame gyvenime“, – tikina moteris.

Po stiklu guli daugybė smulkių dekoratyvių figūrėlių ir papuošalų. Didžioji dalis dirbinių yra pagaminta iš keramikos, padengtos įvairiaspalve glazūra, keli vėriniai suverti iš šlifuoto gintaro. Edukatorė teigia, kad gyvieji papuošalus naudojo ir vietoj pinigų. Gal egiptiečiai, dėdami gausias įkapes, tikėjosi šiuos turtus išmainyti ir Anapusiniame pasaulyje?

Dažnai sutinkamas reiškinys – mumijai ant širdies dėdavo skarabėjų ar skaraboidą. Juos, kaip amuletą, saugantį nuo nelaimių, nešiojo ir gyvieji.

Tarp įvairių dekoratyvinių akmens bei keramikos dirbinių gana daug skulptūrėlių, panašių į miniatiūrines mumijas. Šios paprastai iš akmens iškaltos figūrėlės vadinamos ušebtais. Jos vaizduojamos sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis kaip ir tikros mumijos.

„Tai buvę pagalbininkai pomirtiniame gyvenime įvairiems darbams dirbti. Vieni ušebtai turi kuprinėles ant pečių, kiti laiko įrankius. Egiptiečiai tikėjo, kad metus sudaro 360 dienų, tad jei būdavo laidojamas turtingas žmogus, į jo kapavietę galėjo būti sudedama iki 360 ušebtų“, – paaiškina pašnekovė.

Mumijas degino vietoj malkų

Į Egiptą keliautojai plūdo jau XVI a. Garsus to laikmečio piligrimas bei mecenatas Radvila Našlaitėlis iš Egipto kaip suvenyrus bandė parsiplukdyti dvi mumijas. Deja, mumijos Europos krantų nepasiekė. Laivui patekus į audrą mumijas teko išmesti per bortą, mat tikėta, jog nelaimingų mirusiųjų sielos pritraukusios nelaimę. Kita vertus, ne visa katalikiška Europa manė, jog mumijos yra blogio šaltinis. Štai XVI a. Prancūzijos karalius Pranciškus I visur nešiojosi mumijos miltelius, nes tikėjo, jog jei tik pradėjęs sirguliuoti išgers mumijos miltelių – iš karto pasveiks. Patys egiptiečiai dideliu prietaringumu nepasižymėjo.

„Egipte, kaip jau minėjau, mediena buvo brangi, tad egiptiečiai neretai degino mumijas vietoj malkų“, – sako pašnekovė.

Šešėlyje slepiasi nedidelis eksponatas, susuktas į purvinus, pilkus it asfaltas tvarsčius. Ant jo išpieštos reljefinės pomirtinės kaukės bruožai sunkokai įžiūrimi.

Apgavo grafą Tiškevičių

„Šita mumija įsigyta grafo Mykolo Tiškevičiaus. Grafas parsivežė dvi mumijas ir abi dovanojo tuometiniam Vilniaus senienų muziejui (dabartinis Lietuvos Nacionalinis Muziejus). Šitą mumiją mes skolinamės iš LNM. 19 a. viduryje prancūzas Augustas Marietis įkūrė archeologinę komisiją, kuri draudė iš Egipto išvežti senienas. Tuo metu į Egiptą plūdo labai daug keliautojų bei kolekcininkų, kurie rinko tuos eksponatus, vežėsi į namus. Šitai žinodami vietiniai egiptiečiai ėmėsi gaminti klastotes – nedidelių matmenų mumijas, panašias į originalias senienas ir pardavinėti jas kaip tikras.

Klastotės yra tokios mumijos, kuriose nėra kūno viduje. Vietoje kūno į tvarsčius įsukti tik keli kaulai, kartais kokio nors gyvūno skeletas ar jo dalis“, – teigia moteris.

Grafo dienoraštyje yra likęs įspėjimas keliautojams: „Keliautojai Egipte turi būti labai atsargūs pirkdami senienas, ypač iš neturtingų valstiečių, nes senienų padirbinėjimas ir klastojimas yra jų amatas, ir net Luksore nemaža žmonių tuo verčiasi.“ Likimo ironija, bet po maždaug 150 metų paaiškėjo, kad jis pats buvo apgautas. Kaip kontrastą neryškiai išpieštam netikros mumijos-kūdikio veideliui, edukatorė parodo dvi vaikų pomirtines kaukes. Jos akivaizdžiai prabangesnės, skulptūriškai išformuotos iš audeklo, ištapytos įvairiais simboliais, ženklais.

Paskutinis, bet ne ką mažiau svarbus eksponatas – sarkofago dangtis iš Tėbų, ant kurio nupiešta mirties scena, vaizduojanti Anubį su šakalo galva ir Totą – su paukščio, paviano arba ibio galva.

„Numirus siela patenka į teismo salę, kurioje stovi didelės svarstyklės: vienoj pusėje sveriama širdis, kitoje dedama tiesos plunksna. Jei širdis neapsunkinta nuodėmių – ji lengva, tad mirusysis yra išteisinamas ir keliauja į pomirtinį gyvenimą. O jei nedora ir sunki – tai tada atbėga tokia būtybė pusiau krokodilas, pusiau begemotas, pusiau liūtas suvalgo širdį ir nebetenkama galimybės prisikelti“, – sako pašnekovė.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Justina Kapeckaitė

(1)
(0)
(1)

Komentarai ()