10 mitų, kuriais galbūt tikite: ar tikrai vanduo Australijos tualetuose sukasi į priešingą pusę ir kas sukūrė Kalėdų Senelį?  (2)

Kalėdų Senelį sukūrė „Coca-Cola“. Negalima žadinti per miegus vaikštančio žmogaus. Praryta kramtomoji guma skrandyje laikosi septynerius metus. Žmonės išnaudoja tik 10 proc. savo smegenų. Šiais ir dar daugiau teiginių tiki milijonai žmonių visame pasaulyje, tačiau nė vienas jų nėra teisingas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Mitas nr. 1: Kalėdų Senelį sukūrė „Coca-Cola“ bendrovė

Daug žmonių tiki, kad Kalėdų Senelis, kurį mylime ir pažįstame dabar, buvo sugalvotas „Coca-Cola“ bendrovės, kad išaugintų šios pardavimus. Kad tik „Coca-Cola“ dėka Kalėdų Senelis išpopuliarėjo ar kad tik „Coca-Cola“ jį aprengė raudonai.

Tačiau taip nėra. „Coca-Cola“ gėrimas atsirado XX a. pradžioje, o Kalėdų Senelio personažas egzistuoja gerokai anksčiau. Dabartinis Kalėdų Senelio kaip stambaus linksmuolio su storu paltu ir ilga barzda įvaizdis paplito dar XIX a. pabaigoje. O raudonais drabužiais jis buvo aprengtas XX a. pradžioje.

Na, o pirmosios „Coca-Cola“ reklamos, kuriose Kalėdų Senelis geria „Coca-Cola“, pasirodė 1931 m. „Coca-Cola“ tiesiog pasiėmė jau egzistavusį populiarų personažą ir pritaikė jį savo reklamoms.

Tuo metu „Coca-Cola“ bendrovė ieškojo būdų, kaip išreklamuoti savo produktą žmonėms būtent žiemą, kai žmonės šaltų gėrimų perka mažiau.

Reklamos buvo labai sėkmingos. Daugelio vartotojų sąmonėje „Coca-Cola“ susisiejo su Kalėdų Seneliu, ko iš esmės bendrovė ir siekė.

Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad „Coca-Cola“ Kalėdų Senelį sukūrė – tai net nebuvo pirmoji bendrovė, pasitelkusi Kalėdų Senelį savo reklamai.

Mitas nr. 2: A.Einsteinui mokykloje nesisekė matematika

Kartais vaikai ir paaugliai, kuriems nesiseka mokykloje, kaip pavyzdį pateikia Albertą Einsteiną – esą jis prastai mokėsi, bet tapo genijumi, vadinasi, taip gali būti ir su manimi.

Dažnai įvairiuose mažai žinomų faktų apie įvairius žmones sąrašuose galima atrasti „faktą“, kad A.Einsteinas neišlaikė matematikos egzamino ar kad net nebaigė mokyklos.

Tačiau taip nebuvo. Iš tiesų A.Einsteinas mokėsi puikiai ir matematika jam sekėsi gerai. Būdamas 12 metų, jis jau „gliaudė“ integralinį ir diferencialinį skaičiavimą.

Tiesa yra tai, kad pirmąkart stodamas į Federalinį politechnikos universitetą A.Einsteinas nesurinko pakankamai balų ir neįstojo. Tačiau čia vėlgi svarbu kontekstas: į universitetą A.Einsteinas stojo būdamas vos 15-os metų, o jo konkurentai buvo dvejais metais vyresni.

Be to, matematiką laikydamas stojamuosius egzaminus A.Einsteinas išlaikė puikiai: neįstojo todėl, kad jam nepasisekė kai kurie humanitariniai dalykai, kurių jis iki tol beveik nesimokė, tokie kaip prancūzų kalba. Po metų A.Einsteinas stojo dar kartą į tą patį universitetą ir įstojo.

Beje, šis mitas paplito dar A.Einsteinui esant gyvam ir jį labai erzino. Manoma, kad jis atsirado dėl to, kad XIX a. pabaigoje, A.Einsteinui jau įstojus į universitetą, Vokietijoje keitėsi vertinimo sistema: vienetas, kuris prieš tai buvo geriausias pažymys, tapo blogiausiu.

Tad jau A.Einsteinui tapus žymiu jo pažymiais susidomėję žmonės pamatė, kad jis mokėsi vienais vienetais. Bet tai reiškė visiškai ne tą patį, ką vėliau.

Mitas nr. 3: Praryta kramtomoji guma skrandyje išlieka septynerius metus

Tikriausiai ne vienas vaikystėje girdėjome, kad gumos nuryti jokiu būdu negalima – neva ji septyneriems metams užstrigs skrandyje, užkimš apendiksą ar sukels dar kokių nors rimtų sveikatos problemų.

Iš tikrųjų taip nėra. Svarbu suprasti – nors guma nėra maistas ir jos organizmas negali suvirškinti, tai nereiškia, kad ji lieka organizme. Tačiau tai nereiškia, kad guma lieka mūsų kūnuose. Maistui keliaujant per virškinamąjį traktą, kūnas tas dalis, kurias gali, suskaido ir iš jų įsisavina maistines medžiagas.

Tai, kas lieka, tiesiog būna pašalinama iš organizmo „per antrą galą“. Būtent toks likimas ištinka ir gumą. Stumiama virškinimo sistemos raumenų, ji tiesiog „perkeliauja“ per organizmą ir po kelių dienų iš jo pasišalina iš esmės nekeisdama formos.

Ar tai reiškia, kad gumą nuryti yra saugu? Ir taip, ir ne. Netyčia nurijus vieną gabalėlį, nieko nenutiks, ypač suaugusiajam. Organizme tas gabalėlis neužsilaikys.

Panašiai nutiks, jei nurysite, tarkime, dantį ar vyšnios kauliuką – jis nebus suvirškintas, bet tiesiog pasišalins iš organizmo.

Tačiau nurijus daug gumos ji gali užkimšti dalį virškinamojo trakto ir sukelti problemų, pavyzdžiui, vidurių užkietėjimą. Ypač tai pavojinga vaikams – jų virškinimo sistemos tūris mažesnis ir ją užkimšti lengviau.

Tačiau nė vienas šių dalykų yra išskirtinis būtent gumai. Tad jei netyčia prieš penkerius metus nurijote gumos gabaliuką – būkite ramus, skrandyje jo seniai nebėra.

Mitas nr. 4: negalima žadinti vaikštančio per miegus

Tikriausiai esate girdėję, kad vaikštančių per miegus žadinti negalima. Tačiau tiesa yra priešinga – kartais vaikštančius per miegus žadinti netgi būtina.

Taip, vaikštantis per miegus žmogus, jei jį pažadinsite, bus pasimetęs ir sutrikęs – kaip būna žmonėms, pažadintiems iš miego. Gali būti, kad jis netgi bus agresyvus, nes nesupras, kas vyksta.

Tačiau jokios papildomos žalos dėl pažadinimo jo organizmas nepatirs. Jam nebus nei komos, nei širdies smūgio, nei dar ko nors baisaus, kuo gąsdina mitai.

Užtat vaikščiodamas per miegus jis gali prarasti pusiausvyrą, nugriūti nuo laiptų, ką nors sudaužyti ar kitaip rimtai save sužaloti. Jau nekalbant apie pavojų, kad jis nutars, pavyzdžiui, užlipti ant stogo.

Jei asmuo vaikšto per miegus – geriausia jį pabandyti kuo švelniau nuvesti atgal į lovą. Tačiau jei matote, kad asmeniui gresia pavojus – tuomet geriau pažadinti jį kuo greičiau, pavyzdžiui, sukeliant didelį triukšmą.

Mitas nr. 5: Vikingai dėvėjo raguotus šalmus

Vikingų su raguotais šalmais įvaizdis yra plačiai įsitvirtinęs populiariojoje kultūroje.

Tačiau nesama jokių įrodymų, kad vikingai išties būtų dėvėję šalmus su ragais. Tai neminima istoriniuose šaltiniuose, jokių šalmų su ragais iš vikingų laikų taip pat nėra išlikę. Ir, geriau pagalvojus, ragai ant šalmų jokios naudos neatneša ir mūšyje kaip tik yra labai nepraktiški.

Tuomet kodėl mes vikingus įsivaizduojame raguotus? Atsakymas – 1876 m. Vokietijoje pasirodžiusi Richardo Wagnerio opera „Nibelungų žiedas“. Pirmąkart ją pastačius, vikingai joje vaizduoti su šalmais.

Ši opera tapo itin populiari, o joje vikingai vaizduoti būtent su raguotais šalmais. Būtent tais laikais įsigalėjo romantizuotas vikingų kaip narsių ir bebaimių karių įvaizdis, o raguoti šalmai jam puikiai tiko.

Mitas nr. 6: Žmogaus nagai auga ir po mirties

Netgi tada, kai mirusio žmogaus širdis jau seniai nebeplaka, galūnės sustingsta, o kraujas atšąla, nagai ir plaukai kažkokiu ypatingu būdu vis tiek auga. Šią istoriją girdėjome daugelis mūsų. Tačiau tiesa yra šiek tiek kitokia.

Nei nagai, nei plaukai po mirties neauga. Tačiau vyksta priešingas procesas – žmogaus oda džiūsta ir šiek tiek susitraukia, taip pat ir aplink nagus ar plaukų šaknis.

Tai sukelia įspūdį, kad nagai auga, nors iš tikrųjų jie lieka tokio paties ilgio.

Laidotuvių namų darbuotojai, kurie turi kūną paruošti laidotuvėms, kartais netgi imasi specialių priemonių, kad paslėptų šį „augimą“.

Mitas nr. 7: žmonės naudoja tik 10 proc. savo smegenų

Kiekvienas žmogus išnaudoja tik 10 proc. savo smegenų, o jei kažkokiu būdu sugebėtume aktyvuoti likusius 90 proc. – taptume genijais ar įgytume stebuklingų galių. Šią istoriją girdėjo turbūt kiekvienas.

Tačiau ji nėra teisinga. Šiuolaikinės technologijos, leidžiančios stebėti smegenų aktyvumą, parodo, kad iš tikrųjų mes naudojame didžiąją dalį savo smegenų. Atliekant bet kokį sudėtingesnį, susikaupimo reikalaujantį veiksmą kartu veikia daug skirtingų smegenų dalių.

Tiesa, bet kuriuo atsitiktinai paimtu laiko momentu žmogus nebūtinai naudoja didžiąją dalį smegenų. Skirtingos smegenų sritys yra atsakingos už skirtingus veiksmus.

Jei, pavyzdžiui, kol skaitote šį tekstą, tam tikra smegenų dalis neveikia, tikėtina, kad ji „įsijungs“, kai, pavyzdžiui, įsitrauksite į pokalbį ir bandysite ką nors prisiminti.

Daugelio mūsų raumenų mums prireikia tik tam tikrais momentais, bet, jei mes kurį laiką nenaudojame vieno ar kito raumens, jis nuo to nepasidaro nereikalingas.

Panašiai ir su smegenimis – jei tam tikru momentu viena ar kita smegenų dalis nėra naudojama, ji nėra nereikalinga. Nuo ryto iki vakaro beveik visos smegenų sritys bent trumpą laiko tarpą būna aktyvios.

Galų gale, jei 90 proc. smegenų dalių būtų išvis nenaudojamos, šių dalių sužeidimai ar netgi pašalinimas nekeltų jokių rimtų problemų. Tačiau ar esate girdėję apie žmones, kuriems sunki galvos trauma nesukėlė jokių pasekmių, nes pažeista buvo „nenaudojama“ smegenų dalis? Negirdėjote, nes tokių žmonių nėra.

Mitas nr. 8: skiepai sukelia autizmą

Absoliuti dauguma pasaulio mokslininkų sutinka – jokio ryšio tarp skiepų ir vaikų autizmo nėra.

Kodėl „absoliuti dauguma“, o ne visi? Dėl sąmokslo. Bet kitokio, negu galbūt esate girdėję. 1998 m. britų medicininiame žurnale „Lancet“ buvo publikuotas tyrimas, kuriame medikas Andrew Wakefieldas mokslinio tyrimo būdu parodė skiepų ir autizmo sąsajas.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad A.Wakefieldas taikė netinkamus tyrimo metodus. Tai dar būtų nieko. Bet paaiškėjo ir tai, kad jis turėjo interesą sukritikuoti trivalentę vakciną nuo tymų, parotito ir raudonukės, nes jam kyšius mokėjo teisininkai, kurie atstovavo autizmu sergančių vaikų tėvams bylose prieš farmacijos bendroves.

A.Wakefieldo publikacija buvo pašalinta iš duomenų bazės, jis Jungtinėje Karalystėje neteko mediko licencijos. Tada jis išvyko į JAV, kur iki šiol yra žymus kaip viena iš judėjimo prieš skiepus žvaigždžių.

Jokie vėliau atlikti nešališki tyrimai A.Wakefieldo pirmojo tyrimo rezultatų neatkartojo ir ryšio tarp skiepų ir autizmo nesurado. Tai leidžia teigti, kad ir pačiu A.Wakefieldo tyrimu tikėti nėra pagrindo.

Bet ar gali būti, kad farmacijos pramonė nupirko visus mokslininkus? Paskaičiuokite. Jei vieną mokslininką nupirkti kainavo pusę milijono dolerių, kiek kainuotų nupirkti tūkstančius mokslininkų visame pasaulyje? Ir kokia tikimybė, kad nė vienas iš jų galiausiai apie tai nepapasakotų?

Mitas nr 9: vanduo Australijos tualetuose sukasi į priešingą pusę

Australijoje, kaip ir visame Pietų pusrutulyje, nutekantis vanduo tualetuose, voniose ir kriauklėse sukasi į priešingą pusę negu Šiaurės pusrutulyje. Šis mitas ne tik tapo vienos „Simpsonų“ serijos pagrindu – jis kartais mokslo populiarinimo knygose pateikiamas kaip realus faktas.

Šį mitą aiškinant pasitelkiamas dėl žemės sukimosi pasireiškiantis Koriolio efektas, kuris paaiškina tai, kaip Žemės sukimasis veikia didelius judančius objektus.

Šis efektas išties paaiškina tai, kodėl Pietų pusrutulyje ciklonai sukasi į kitą pusę – prieš laikrodžio rodyklę. Todėl kartais yra mąstoma – jei žemės sukimasis veikia viesulus, kodėl neturėtų veikti tualetų?

Tačiau realybėje tai, į kurią pusę – prieš ar pagal laikrodžio rodyklę – suksis nuleidžiamas vanduo mažuose Žemės atžvilgiu objektuose, tokiuose kaip tualetai ar kriauklės, priklauso nuo paties tualeto konstrukcijos, taip pat to, kokiu kampu yra pilamas ar pilasi vanduo. Koriolio efektas, nors ir egzistuoja, tokiam mažam vandens kiekiui įtakos beveik negali padaryti.

Tiesa, mokslininkai įrodė, kad tobulomis sąlygomis, įrengus du absoliučiai vienodus tualetus Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose ir pašalinus kitus vandens sukimosi kryptį galinčius lemti veiksnius, vanduo Šiaurės pusrutulyje išties suksis pagal, o Pietų – prieš laikrodžio rodyklę. Tačiau kasdienybėje ši taisyklė negalioja.

Mitas nr. 10: Žemė yra plokščia

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio susilaukia vadinamoji „plokščios Žemės teorija“, kurios šalininkai teigia, esą Žemė yra plokščia, disko formos.

Mintį, kad Žemė yra apvali, iškėlė jau senovės graikų mokslininkai, o viduramžiais tai tapo tarp mokslo žmonių visuotinai priimta idėja, kuria rimtai niekad nebuvo abejojama. Juk Kristupas Kolumbas nebūtų plaukęs ieškoti Indijos per Atlanto vandenyną, jei būtų manęs, kad gali nukristi nuo Žemės krašto.

Tai, kad Žemė yra apvali, įrodo daugelis faktų. Pateiksime tik keletą: Žemės nuotraukos iš kosmoso, astronautų pasakojimai, už horizonto linijos pradingstantys laivai, veikiantys GPS įrenginiai, bendras didžiosios mokslininkų bendruomenės dalies sutarimas, kad Žemė yra apvali, ir, galų gale, faktas, kad niekas pasaulio istorijoje nebuvo pasiekęs pasaulio krašto.

Vis dėlto daugelio „plokščios Žemės“ gerbėjų tokie argumentai neveikia: jie yra linkę netikėti. Jie kalba apie visų pasaulio valstybių sąmokslą, klastojamas fotografijas, nuslepiamus tyrimų rezultatus, meluojančius mokslininkus, GPS įrenginius ir t. t.

Būtent todėl moksliniais argumentais su „plokščios Žemės“ šalininkais ginčytis sunku.




Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: 15min.lt
(6)
(4)
(2)

Komentarai (2)

Susijusios žymos: