Dar ne taip seniai visa Lietuva skambėjo džiaugsmo šūksniais, minint Lietuvos šimtmetį. Skambėjo ir Klaipėda – pati jauniausia nepriklausomos valstybės dalis. Klaipėda kol kas negali džiaugtis apvaliu jubiliejumi, tačiau kaip ir visa Lietuva, kėlė trispalvę mūsų krašto vėliavą.

Kasmet šis miestas pritraukia tūkstančius turistų iš visos Lietuvos, jau neminint atvykėlių iš svetur. Bet ne visi lietuviai žino miesto istoriją.

Viena vertus, daug mūsų tautiečių Klaipėdos miestą laiko vokiškuoju, kas iš tikrųjų yra tiesa, tačiau kita vertus, visas vakarinis kraštas visada buvo laikomas lietuviškuoju, nepaisant įvairių per amžius iškilusių agresorių, nuolatos besikėsinančių būtent į šias žemes.

Šiuo straipsniu bus stengiamasi trumpai apžvelgti Klaipėdos krašto istoriją nuo XIII a. iki tarpukario. 1923 m. sausio 15-oji diena bus laikoma kaip tam tikras lūžis nepriklausomos Lietuvos istorijoje, o svarbiausia – Klaipėda bus pristatoma kaip jūrinės valstybės statusą ir jo galimybes Lietuvai suteikęs miestas.

Nuo teritorinio vokiečių ordino susijungimo iki Vytauto Didžiojo laikų

Klaipėdos krašto istorijos apžvalgą verta pradėti nuo XIII a., kada susikūrė Lietuvos valstybė. Šiame regione anuomet buvo įsikūrusios baltų gentys – kuršiai, žemaičiai bei lietuviai.

Mindaugo valdomų žemių ribos XIII a. viduryje nesiekė Baltijos jūros krantų, todėl tai buvo puiki galimybė užgrobti tą ne itin siaurą jūros ruožą sparčiai stiprėjančioms kaimynėms agresorėms – Kalavijuočių, o vėliau Kryžiuočių ordinams.

Klaipėdos miesto pirmtako Mėmelio statybos 1252 m. turėjo sėkmingai vainikuoti šių dviejų ordinų susijungimą prie Baltijos jūros. Taigi, Klaipėda iš tiesų yra vokiškasis miestas.

Apie bet kokią jūrinę politiką galima kalbėti tik nuo Vytauto Didžiojo laikų, kadangi tik šiam valdovui valdant buvo iškeltas pirmasis Klaipėdos krašto klausimas. Vytauto kova su vokiečių ordinu dėl Žemaitijos kartu buvo kova ir dėl plataus išėjimo į jūrą.

Žalgirio mūšį laimėjus jungtinei lietuvių ir lenkų kariuomenei buvo aišku, kad Žemaitija atiteks Lietuvai, todėl ir Klaipėdos kraštas nebeteko savo politinės reikšmės vokiečiams.

Siauresnio negu tikėtasi pajūrio ruožo, t. y. dabartinės Palangos ir Šventosios žemių bei žemaičių krašto, atitekimą lietuviams vainikavo 1422 metais pasirašyta Melno taika, kuria Klaipėda vis dėlto atiteko ordinui.

Taigi, šis Vytauto Didžiojo iškeltas klausimas dėl Klaipėdos prijungimo buvo atidėtas penkiems šimtams metų.

Visi Klaipėdos krašto valdytojai

Ne veltui straipsnio pradžioje buvo paminėta, jog Klaipėdos krašto istorija yra marga. Šios teritorijos per šimtmečius nepasidalino Vokiečių ordinas ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Naujaisiais amžiais kraštas daugiausia laiko priklausė Prūsijos karalystei kaip Lietuvos provincija ar Prūsų Lietuva. Klaipėdos kraštui trumpai teko pabuvoti ir Švedijos bei Rusijos imperijos valdose, kol galiausiai tapo 1871 m. suvienytos Vokietijos imperijos dalimi.

Tai tęsėsi iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, o konkrečiau – iki Versalio taikos sutarties sudarymo.

Kruvinojo karo pabaigoje Vakaruose, konkrečiau – JAV, to meto prezidento V. Vilsono iniciatyva buvo paskelbta 14 punktų programa, kuri skelbė laisvą tautų apsisprendimo teisę. Ja nedelsiant pasinaudojo Čekoslovakija, Estija, Latvija, Lenkija, Suomija, Vengrija ir Lietuva.

Užtikrinti sėkmingą Nepriklausomybės akto įsigalėjimą lietuviams reikėjo garantijos – tvirto ekonominio pagrindo, kurį galėjo suteikti tik Klaipėdos kraštas, tiksliau – Klaipėdos uostas.

Tai buvo vienas reikšmingiausių valstybės kūrimo uždavinių, viena svarbiausių kovų, kurios etapai buvo itin glaudžiai susaistyti su nepriklausomybės atstatymu.

Neramus pokaris ir permainos krašte

Klaipėdos krašto nepasidalinimo kovoje pokario metais dalyvavo trys šalys: Lietuva, Lenkija ir Vokietija.

Vokietija Klaipėdos krašto svarbą grindė vien tik tautiniu-kultūriniu pagrindu. Lenkijai buvo svarbios Nemuno žiotys dėl politinės bei strateginės reikšmės, buvo iškeltas tikslas atstatyti 1793 m. Lenkijos sienas, taip įsitvirtinant ne tik Vyslos, bet ir Nemuno žiotyse.

O Lietuva žūtbūt norėjo išspręsti jūros klausimą, kuris buvo gyvybiškai svarbus Lietuvos ekonominiam savarankiškumui, bei tuo pačiu sujungti Mažąją Lietuvą su Didžiąja.

Norėjo to ir Prūsų Lietuvos tautinė taryba, 1918 m. lapkričio 30 dieną paskelbusi Tilžės aktą: „Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes, remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti."

Versalio taikos sutarčiai beįsigalint, Vokietija privalėjo atiduoti Rytų Europos probleminį tašką Antantės sąjungos valdžion.

Dėl to 1920 m. vasario 14 dieną Klaipėdoje išsilaipino pirmieji prancūzai, kurių „priežiūra“, atnešusi infliaciją ir kontrabandą, tęsėsi 3-ejus metus. Naujai sukurta valdžia kraštui administruoti atvėrė politinius kelius lenkams, norėjusiems pasisavinti strategiškai patogų Klaipėdos kraštą.

„Klaipėdos klausimas tuo būdu tapo Damoklo kardu, kuris, kybodamas ant besikuriančios Lietuvos, turėjo bauginti jąją ir versti ieškoti susitarimo su lenkais“ – tokiais žodžiais Klaipėdos situaciją po Pirmojo pasaulinio karo apibūdina žydų kilmės teisininkas R.Valsonokas savo knygoje „Klaipėdos problema“, kurioje detaliai yra išdėstyti visi Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos etapai.

Sukilimas ar aneksija?

1923 m. sausio 15 dienos įvykiai žymi sukilimą, ligšiol dažnai laikomą pačia sėkmingiausia, geriausiai suplanuota Lietuvos diplomatų, slaptųjų tarnybų, specialių pajėgų ir kariuomenės operacija. Jo metu prie Lietuvos buvo prijungta Klaipėda ir atsivėrė durys į pasaulį jūros keliu.

Šią lūžinę datą daugelis lietuvių žino kaip sukilimą, tačiau istorija transliuoja ką kita. Kaip jau žinia, tuomet krašte galiojo „prancūzmetis“ su sava kariuomene ir administracija, tad dar jaunai Lietuvos kariuomenei nebūtų buvę taip lengva teritoriją atsikovoti.

Lietuviai apsisprendė inscenizuoti savanorišką lietuvninkų (krašto gyventojų) sukilimą prieš laikinus krašto valdovus.

Sėkmingą, gerai apgalvotą planą parengė nepriklausomos Lietuvos kariuomenė kartu su Šaulių sąjungos pagalba, pritarė šalies Vyriausybė su Ernestu Galvanausku priešaky.

Teiginį, kad tai buvo daugiau aneksija nei sukilimas, patvirtina faktas, jog tarp sukilimo dalyvių buvo viso labo tik 300 krašto gyventojų (iš, skirtingais duomenimis, maždaug 1 100 ar 1 500 sukilimo dalyvių!).

Drąsus lietuvių žingsnis prisijungti Klaipėdos kraštą pelnė Lietuvai jūrinės valstybės statusą ir atvedė prie teritorijos išplėtimo.

Nauja Lietuvos politikos kryptis

Klaipėdos krašto prijungimas, teisė valdyti Klaipėdos uostą sudarė palankias sąlygas plėsti tiek autonominės teritorijos, tiek Didžiosios Lietuvos pramonę, žemės ūkį ir, be abejo, prekybą. Kelias Klaipėdos uosto nuotraukas tarpukariu galite rasti čia.

Prekių srautai, keliavę per šį neužšąlantį uostą, buvo didžiulis įnašas ne kiek ekonominiu, bet politiniu atžvilgiu į tuo metu dar jauną, naujai susikūrusią Lietuvos valstybę.

Prekybininkai ir Vyriausybė kaipmat ėmė kelti uždavinius sustiprinti trapią šalies ekonomiką, plėtoti įvairias ūkio šakas, išplėsti uosto industriją.

Per 16 metų Lietuvos iždas Klaipėdos uosto plėtimui skyrė 41,7 mln. litų, tačiau gautos pajamos tesiekė 11 mln. litų.

Jūrinės politikos pradžia Lietuvai atsiėjo nuostolingai (nors ne taip nuostolingai kaip XVI a. viduryje, kai klaipėdiečių konkurentai dancigiečiai užvertė akmenimis Danės uostą...), tačiau laikui bėgant, nuo 1936 m. galima pastebėti, kad uosto pelnas ėmė didėti, o valstybės iždo išlaidos – proporcingai mažėti.

Taigi, per šitiek dešimtmečių Baltijos pajūris suteikė Lietuvai ne tik jūros uosto galimybes, tačiau tuo pačiu tapo ir turistų traukos centru, festivalių ir švenčių vieta.

Simbolių „tinklas“

Pats kraštas apipintas simbolika. Apdainuotas garsusis Birutės kalnas, Lietuvos simboliu dažnai pasirenkamas gintaras, neįprastos Klaipėdos miesto architektūrai būdingos fachverko konstrukcijos, garsusis Meridiano laivas, iš pradžių veikęs kaip daugybės jūrų kapitonų mokomasis laivas, dabar prišvartuotas Danės upės krantinėje, UNESCO paveldo objektas Kuršių Nerija su nuostabą atimančiomis Negyvosiomis kopomis, Mirties slėnis, jungiantis Nidą ir Kaliningradą, išskirtinis Ventės ragas bei neapsakomo grožio Olando skardis ir dar daugiau.

Neabejotina, kad Klaipėdos krašto prijungimas buvo kertinis akmuo, kuriant laisvą Lietuvą.

Net Mažosios Lietuvos laikais kraštas įnešė nemenką indėlį, puoselėjant lietuvybę – juk ten buvo spausdinama pirmoji lietuviška spauda... Tad ši Lietuvai svarbi teritorija ne tik ekonominiu pagrindu padėjo statyti nepriklausomą valstybę.

Teksto autorė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė, atliekanti praktiką 15min.

Straipsniui parengti buvo naudojami šie šaltiniai:

1. „Dangės uosto istorija“
2. Straipsnis „Lietuvos aide“ „KLAIPĖDOS UOSTAS PO 1923-ČIŲJŲ METŲ“
3. „Klaipėdos uosto istorijos akcentai“
4. M. Vitkūnas, „Klaipėdos krašto prijungimas – istorinė Lietuvos pergalė“
5. P. Žostautaitė, „Klaipėda – Lietuvos uostas (1923-1939)“, Vilnius, 1990, p. 41
6. R. Valsonokas, „Klaipėdos problema“, Klaipėda, 1932, p. 59
7. V. Matutis, „Klaipėdos uosto panašumai ir skirtumai 1935 ir 2016 metais“, 2016 12 27
8. V. Šilas, „Klaipėdos krašto sukilimas“

Komentarai ()