V. Putiną nunulino - ir ką daryti? Naujas gyvenimas, kuriame viskas po senovei. Net ir be R. Kalantos susideginimo.  ()

Mūsų sąlygomis nepakeliamumo laipsnį visi pasirenka patys. Kiekvienas, netgi Putinas


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Taigi, Putiną mūsų nunulino.

Natūraliai kyla klausimas, kas bus toliau. Prasidėjo naujas gyvenimas, kurio esmė, kad viskas lieka po senovei – grafiškai tai, ko gero, būtų galima pavaizduoti kaip optinę iliuziją, kuri pati savaime puiki, tik kad realiai jos sukurti neįmanoma. Tačiau, bent jau mūsų laiku, rusiškos būties ypatybė nėra orientuotis į realybę, o ir kas ji tokia yra; paėmus kad ir šiuos tris koronaviruso mėnesius ir pabandžius juose atskirti tikrovę nuo pramanų, o pramanus nuo įsivaizdavimų, galima išeiti iš proto – objektyvus anksčiau neregėtos situacijos siurrealizmas dera su realiais žmogiškais nemalonumais praradimų diapazone nuo sveikatos ir gyvybės iki pinigų ir darbo, ir visa tai padengta rusiška piarokratija, pasireiškiančia tai bandymais nuslėpti mirtis Dagestane (ir ar tik jame?), tai intrigomis dėl Sobianino, tai Mišustino liga, tai putiniškais „kreipimaisis į tautą“, tai paradu, o ir balsavimu dėl pataisų – žinoma, irgi. Iš dalies tikras, iš dalies – išgalvotas, iš dalies atrodantis, ir neįmanoma vieno nuo kito atskirti. Pažymėtina, kad ir visuomenė, ir valdžia tokioje situacijoje atsidūrė pirmą kartą ir tuo pačiu metu. Tam tikra prasme ji sukūrė vienodas sąlygas visiems jiems. Suprantama, nepasakytum, kad valdžia ir visuomenė koronavirusą pergyveno drauge – visuomenės ir valdžios galimybės skiriasi, tačiau reakcijos visai vienodos – ir tie, ir kiti, naują gyvenimą regi pirmąkart ir orientuojasi jame apčiuopomis.

***

⁠1972 metų gegužės 14 dieną prie Kauno Muzikinio teatro sodelio fontano susidegino 19 metų vakarinės mokyklos mokinys Romas Kalanta. Tai buvo maksimaliai desperatiškas protesto prieš sovietinę Lietuvos okupaciją ženklas. Romui Kalantai gyvenimas Lietuvos SSR atrodė nepakeliamas, ir jis nusižudė. Dabartinėje Lietuvoje jis pagrįstai gerbiamas, kaip nacionalinis didvyris, po mirties jis apdovanotas ordinu, jo žūties vietoje iškilo paminklas. Čia viskas suprantama, ir tai neginčijama siužeto dalis. Ginčijama – šiek tiek slidi, bet gal paslidinėkime. Praėjus aštuoniolikai metų nuo Kalantos susideginimo, Lietuva paskelbs nepriklausomybę, po dar dviejų (iš viso – dvidešimt metų nuo susideginimo), Lietuva taps de fakto nepriklausoma. Jei Romas Kalanta nebūtų susideginęs ir likęs gyvas, gimtosios šalies nepriklausomybę būtų sutikęs kaip beveik keturiasdešimtmetis vyras, kurio ateityje lauktų daug kas – gyvenime, savęs realizavime, kokiame nors darbe Lietuvos naudai, galbūt, politinėje karjeroje, kur tik panorėtų. Suprantama, jo įvaizdis ir likimas įkvėpė tuos lietuvius, kurie devintojo dešimtmečio gale rinkosi į mitingus už nepriklausomybę, o 1991-ųjų sausį stabdė sovietų tankus, tačiau, tiesą sakant, jei Kalanta būtų likęs gyvas, tiems lietuviams ir be jo būtų užtekę vardų ir vaizdų, kurie juos būtų įkvėpę kovai už nepriklausomybę.

Galima būtų kelti prielaidą, kad be Romo Kalantos susideginimo Lietuva nepriklausomybė taip niekados ir nebūtų sulaukusi, tačiau ne – mes suprantame, kad atskiro nuo Maskvos egzistavimo siekis Lietuvoje buvo nepalyginamai aistringesnis, nei Baltarusijoje ir Uzbekistane, tačiau ir tie, ir kiti (ir treti, ketvirti, žodžiu, visi) nepriklausomi tapo maždaug tuo pat metu, kaip ir Lietuva, nors nei uzbekai, nei baltarusiai, protestuodami prieš sovietų imperiją, savęs nedegino. Aišku, galima būtų juos priešpastatyti: štai, jis sudegė, didvyris, o tie, kas taip nesiaukojo – konformistai ir bailiai, tačiau ne, tai būtų visiška netiesa. Lietuvos (o ir bet kurios kitos, įskaitant ir mūsų nelaimingą sovietinę federatyvinę) sovietų socialistinėje respublikoje išgyvendavo ne tik konformistai ir bailiai. To meto, kai gyveno ir mirė Romas Kalanta totalitarizmas nereikalaudavo iš kiekvieno žmogaus kokio nors sudėtingo moralinio pasirinkimo, ir tarp tų lietuvių, kurie 1972 metais ar anksčiau, nesusidegino, absoliuti dauguma buvo ne ėję tarnauti į KGB ar darę partinę karjerą, o eiliniai gyventojai, nedalyvavę nei piktadarystėse, nei mele, ir stačiusių savo gyvenimą buvusiomis sąlygomis, ir priešpastatyti juos Romui Kalantai būtų galima tik taip, neutraliai. Jie nedarė žygdarbių, tačiau sulaukė nepriklausomybės ir tapo jos beneficiarais. Jis sudegė aikštėje ir net paminklo ant savo kapo sulaukė tik po devynių metų. Ką pasirinksi tu, uzerneime?

Ir dar šiek tiek slidaus. Gyvenimas Lietuvos SSR nepakeliamas, taip, tačiau kodėl? Raudona vėliava vietoje geltonos–žalios-raudonos trispalvės, uždarytos sienos, cenzūra, prekių deficitas, vienpartinė sistema, pernelyg daug atvykėlių, įskaitant ir kariškius. Akivaizdu – bjauru. Tačiau kas šiame sąraše tokio, kas gyvenimą daro išties nepakeliamu? Atsakymas siaubingas, tačiau – nieko. Nuvalkiotus teiginius apie dešrą, liaudies ūkį ir socialines garantijas praleisime, tačiau kažkur pastabose jie, aišku, irgi turėtų būti, nes visgi badas ir skurdas – kur kas įtikinamesni nepakeliamo gyvenimo ženklai, o jų Lietuvos SSR ir nebuvo. Štai ir galvokite.

***

Ar Putino Rusijos Federacija panaši į aštuntojo dešimtmečio Lietuvos SSR – taip, savaime suprantama. Nei ten, nei ten nei bado, nei skurdo. Kitais aspektais RF, žinoma, daug geriau – nėra nei svetimos vėliavos, nei prekių deficito, ir net kai kurios sienos atvertos, galima išvykti. Bet ar galima gyvenimą Rusijos Federacijoje prie Putino vadinti nepakeliamu? Taip, be abejo (iš Rusijos Federacijos išvažiavęs autorius žino, ką rašo). Tačiau galima ir nevadinti (ir tarp likusių šalyje skaitytojų tokių tikrai pakanka). Gyvenimo Rusijos Federacijoje valdant Putinui nepakeliamumas toks pats, kaip koronaviruso karantinas – kažkas tiesa, kažkas atrodo, o kažką įteigė propaganda. Tikėtina, prašosi išvada, kad nereikia karščiuotis, kaip kai kurie ano meto lietuviai, ir geriau palaukti iš tiesų naujų laikų, tačiau tai ir taip aišku, o kas ne taip akivaizdu – jeigu jaučiate nepakeliamumą, būkite malonūs, negailėkite to jausmo ir valdžiai. Ir asmeniškai Putinui negailėkite.

Juo labiau, kad (su visa derama pagarba nepatenkintajai visuomenės daliai) šalies gyvenimą daug stipriau veikia Putino pergyvenamas nepakeliamumas, nei bet kurio iš mūsų. Stebime Putiną be pertraukos jau dvidešimt metų, atsimename tai, kas vadinosi stabilumu, ir suprantame, kaip tas stabilumas skiriasi nuo to, kas yra dabar. Nebūtų sunku valdžios savigriovą, kurios nauja vija prasidėjo sausį, pavadinti, Putino masteliu, desperatiškiausiu bandymu įveikti nepakeliamumą – nepakeliamumu taip ir nesukurtos sistemos, kuri galėtų egzistuoti ir be jo, nepakeliamumą kabančios virš jo (ir po nunulinimo niekur nedingusios) būsimo įpėdino problemos, nepakeliamumą visų baimių, įskaitant vidinės politikos ir ekonominius. Tai tokia pati slidi idėja, kaip ir „o jeigu tas lietuvis nebūtų susideginęs“, tačiau dar kartą slystelėkime ir tarkime, kad jei Putinas nebūtų ėmęsis tų sumišų žingsnių išsaugoti valdžią, ji būtų atsparesnė, nei dabar, ir valstybė būtų atsparesnė, ir asmeniškai pats Putinas. Dievaži, jeigu jis visus tuos metus būtų mokęsis sanskritą, ar, tarkime, užsiėmęs atminties apie 1945 metus saugojimu, tai ir būtų buvęs tas stabilumas, kurio jis taip savigrioviškai atsikratė. Nemaloniausia tiesa ta, kad net ir nepatenkintoji visuomenės dalis per dvidešimt metų normaliai prie visko prisitaikė ir išmoko gyventi prie Putino (galbūt dėl to toks perteklinis ir beprasmiškas atrodo praktiškai visas opozicinis aktyvumas). Vienintelis, kas neišmoko gyventi prie Putino – pats Putinas. Ir kokia čia gali būti išvada? Vienintelė: jam pačiam gi blogiau. O mums kas?

O. Kašinas
republic.ru

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Technologijos.lt
(10)
(18)
(-8)

Komentarai ()