Gydytojas patarė, kokia mityba gali padėti numesti svorio ir apsaugoti nuo sunkių ligų  ()

O kas, jeigu mokslas laikosi klaidingo įsitikinimo ir vėžį sukelia visai ne pažeista DNR, o sutrikusi medžiagų apykaita? Kas nutiktų, jeigu įsiklausę į šią naują tiesą, mes visiškai pakeistume savo supratimą ne tik apie vėžį, bet ir apie kitas ligas, pasuktume visiškai nauju keliu ir galėtume kasdien džiaugtis geresne sveikata?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Gydytojas osteopatas Josephas Mercola, populiarus „New York Times“ autorius apie kasdienę sveikatą, alternatyviosios medicinos šalininkas, turintis vieną didžiausių maisto papildų ir medicinos prietaisų interneto parduotuvių, siūlo naujoviškai pažiūrėti į tokį kasdienį ir svarbų reiškinį kaip mityba.

Knyga „Riebalai – gyvybės šaltinis“ – naujoviškas ir pirmas tokio pobūdžio mitybos vadovas. Jame atskleidžiama, kad visos žmogaus ligos stipriai susijusios su sutrikusiu medžiagų apykaitos procesu. Kas sutrikdo medžiagų apykaitą? Tai lemia mitochondrijų disfunkcija. Mitochondrijos – ląstelių, kurių mūsų kūne yra tūkstančiai, viduje esančios vadinamosios energijos stotelės, kurios suteikia ląstelėms energijos ir kartu palaiko mūsų gyvybę bei sveikatą. O kai pažeista daugybė mitochondrijų, neįmanoma išlikti sveikam.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Vėžio prevencijos strategija

Pastaraisiais metais mokslininkai suprato, kad vėžį sukelia ne genų mutacijos. Dabar mes žinome, kad viskas prasideda nuo pažeistų mitochondrijų.

Mitochondrijų disfunkcijos rezultatas – anksčiau minėtos reaktyviosios deguonies rūšys, kurios savo ruožtu gali sukelti DNR mutacijas, todėl mutacijos tampa nenormalaus kvėpavimo padariniu. Tuomet ROS dar labiau pažeidžia mitochondrijas ir kvėpavimą ir įsuka užburtą ratą.

Prireikė dešimtmečių sudėlioti iš dalelių visą vaizdą. 1924 metais dr. Otto Warburgas, 1931 m. apdovanotas Nobelio premija už pasiekimus fiziologijos ir medicinos srityje, padarė atradimą, šiandien žinomą kaip Várburgo efektas, kad vėžinių ląstelių energijos metabolizmas visiškai kitoks nei sveikų ląstelių. Varburgo efektas atskleidė, kad dauguma vėžinių ląstelių mitochondrijų funkcionuoja netinkamai ir negali naudoti deguonies kurui efektyviai deginti – joms trūksta metabolinio lankstumo, kad galėtų metabolizuoti riebalus. Dėl šios priežasties tos ląstelės yra priklausomos nuo vis didėjančio gliukozės kiekio jų citoplazmoje fermentavimo (užtuot oksidavusios gliukozę savo mitochondrijose), kur kas mažiau efektyvaus energijos gavimo būdo, vadinamo pieno rūgšties fermentacija.

Dr. Peterio Pederseno iš Džono Hopkinso universiteto dėka mes taip pat žinome, kad visoms vėžinėms ląstelėms būdingas ypač mažas visiškai funkcionuojančių mitochondrijų skaičius.

Dr. Thomas N. Seyfriedas, tarptautiniu mastu žinomas mokslininkas, tiriantis metabolizmo ir ligų ryšį, ir žymios 2012 metais išleistos knygos Cancer as a Metabolic Disease autorius, įkala dar vieną vinį į „vėžio kaip genetinės ligos“ teorijos karstą paaiškindamas, kad yra vėžio rūšių, neturinčių genetinių mutacijų, tačiau vis tiek energijos gamybai naudojančių fermentaciją, o ne kvėpavimą. Ir kad yra žinomų kancerogenų, kurie tiesiogiai nesukelia genų mutacijų, pavyzdžiui, arsenas ir asbestas. Priešingai, jie pažeidžia mitochondrijų kvėpavimo funkciją, o tai sukelia Varburgo efektą ir vėžį.

 

Seyfriedas taip pat paaiškina, kad vėžio ląstelės proliferacija sustoja, kai navikinės ląstelės branduolys perkeliamas į normalią ląstelę, turinčią normalias mitochondrijas. Be to, nenormalus krūties vėžio ląstelių augimas ir metastaziniai procesai išnyksta, kai nesveikos krūties vėžio ląstelių mitochondrijos, nepaisant navikinio ląstelės branduolio, pakeičiamos sveikų ląstelių mitochondrijomis.

Šios ir daugelis kitų išvadų rodo, kad vėžys negali būti genetinė liga.

Visa tai reiškia, kad, atsisakius perdirbtų maisto produktų, cukraus, grūdų ir grynųjų angliavandenių, vėžio ląstelės nebegauna savo mėgstamo metabolinio kuro ir patiria stresą.

Todėl aš tikiu, kad MMT yra viena galingiausių vėžio prevencijos strategijų, nes optimizuoja mitochondrijų funkciją ir dėl to mitochondrijos tampa mažiau pažeidžiamos, o vėžį sukelti galinčių genų mutacijų žymiai sumažėja.

MMT taip pat nepaprastai naudinga, jeigu jau kovojate su vėžiu. Ėmęs skaldyti ketonus kūnas atima iš vėžinių ląstelių jų pagrindinį kurą ir sukelia joms stresą. Tuo pačiu metu sveikos ląstelės gauna švaresnio ir daug geresnio kuro, kuris sumažina oksidacinį stresą, kaupia antioksidantus ir optimizuoja mitochondrijų funkcionavimą. Taigi sveikos ląstelės ima klestėti, o vėžinės kovoja už išlikimą.

Mikrobiomo pokyčiai

Naujausi skaičiavimai rodo, kad žmogaus kūne gyvena apie 30 trilijonų bakterijų ir apie kvadrilijoną virusų (bakteriofagų). Iš esmės mes esame šiek tiek daugiau nei vaikštančios bakterijų kolonijos. Šie organizmai atlieka daugybę skirtingų funkcijų, pavyzdžiui:

  • padeda virškinti maistą;
  • reguliuoja žarnyno nervų sistemą, vadovaujančią virškinimo traktui;
  • organizuoja imuninį atsaką;
  • padeda keisti daug uždegiminių aspektų;
  • atlieka svarbų vaidmenį palaikant smegenų ir psichikos sveikatą, nes smegenis ir žarnyną sieja sudėtingas ryšys.

Naujausi moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad mikrobiomą gali greitai pakeisti į geresnę ar blogesnę pusę tokie veiksniai kaip mityba, gyvenimo būdas, cheminės medžiagos, įskaitant nereceptinius vaistus ir antibiotikus ar maisto pramonėje plačiai naudojamus preparatus, kuriais šeriami maistui skirti gyvūnai.

MMT mitybos planas reguliuoja, modifikuoja ir pagerina žarnyno mikrobiomo kokybę. Jis pašalina tokius žinomus mikrobiomo ardytojus kaip įvairūs cukrūs, perdirbti maisto produktai ir dirbtiniai saldikliai.

Svorio kritimas nebadaujant

Kai kūnas kaip pagrindinį kurą naudoja gliukozę, slopinamas jo gebėjimas pasiekti ir skaidyti kūno riebalus. Dėl nenutrūkstamo angliavandenių tiekimo kepenys slopina visą riebalų skaidymo procesą, nes nevyksta reguliari puotavimo ir badavimo režimų kaita. Gliukozės perteklius taip pat kaupiamas kaip riebalai – kitaip nei ketonai, kurie pašalinami su šlapimu, jeigu ląstelės jų nepasisavina.

 

Riebalų ląstelės gamina savo hormonus, pavyzdžiui, leptiną. Tai gali atrodyti geras dalykas, tačiau, nuolat vartojant per daug cukraus ir kaupiant riebalus, leptino lygis pakyla ir leptino receptoriai tampa mažiau jautrūs, o galiausiai ir labiau atsparūs normaliems leptino kiekiams. Todėl kaip pagrindinį kurą deginant gliukozę, riebalų ląstelės ima kaupti vis daugiau riebalų ir vis mažiau linksta deginti jau sukauptus riebalus.

Hormonai ir jų tarpusavio komunikacija ne tik kontroliuoja svorį, bet ir sukelia impulsus valgyti, nulemia troškimus. O hormonų išsiskyrimą lemia valgomas maistas. Dr. Rosendale’as sako: „Šiandien valgote tam, kad kontroliuotumėte hormonus, kurie nuspręs, ką valgysite rytoj.“

Būtent taip veikia MMT. Suvartojamą maistą ji naudoja hormonų, kurie veikia kūno svorį, – ir leptino, ir insulino, – lygiui reguliuoti, taip nurodo kūnui riebalus deginti, o ne kaupti. Taip pat pašalinus iš mitybos raciono cukrų, padeda išsivaduoti iš to žalingo užburto rato. Kūnas ims tirpdyti nereikalingus kilogramus. Ir darys tai be daugumą svoriui mesti skirtų dietų lydinčių alkio priepuolių ir nuolatinio noro užkandžiauti.

Daug daugiau energijos

MMT sustiprina jau esamas mitochondrijas ir skatina naujų atsiradimą. Kadangi mitochondrijos yra pagrindinis kūno energijos gamybos šaltinis, MMT taip pat akivaizdžiai padidina energingumą.

Vietoj cukraus metabolizuodamas ketonus kūnas išskiria mažiau žalingų ROS, todėl besikaupiančių laisvųjų radikalų surinkimas pareikalaus mažiau ląstelių energijos – tai taip pat prisideda prie MMT sukuriamos grynosios energijos kiekio.

Padidėjęs jautrumas insulinui

Bet kuris daug grynųjų angliavandenių turintis patiekalas ar užkandis įprastai greitai pakelia gliukozės kiekį kraujyje. Norėdama tai kompensuoti kasa į kraujotakos sistemą išskiria insuliną, kuris sumažina cukraus kiekį kraujyje ir išlaiko jį normalų, nes per didelis gliukozės kiekis yra toksiškas ląstelėms. Insulinas taip pat labai sėkmingai mažina cukraus kiekį kraujyje slopindamas gliukozės gamybą kepenyse (procesas vadinamas gliukoneogeneze).

Deja, nuolat valgant maistą su daug cukraus ir grūdų, gliukozės koncentracija kraujyje būna gana didelė ir ilgainiui insulino receptoriai tampa mažiau jautrūs insulinui ir darbui atlikti reikia vis daugiau ir daugiau insulino. Tai vadinama atsparumu insulinui. Šiuo metu maždaug 45 proc. amerikiečių yra daugiau ar mažiau atsparūs insulinui, ir daroma prielaida, kad laikui bėgant šis skaičius didės.

Kadangi MMT nėra maisto produktų, kuriuos kūnas gali lengvai paversti gliukoze, pavyzdžiui, grūdinių kultūrų, cukrų ir daug grynųjų angliavandenių turinčių maisto produktų, gliukozės kiekis kraujyje išlieka mažas, todėl mažas išlieka ir insulino kiekis. Sumažinus gliukozės ir insulino kiekį kraujyje insulino receptoriai turi galimybę atgauti jautrumą.

Mažina uždegiminius procesus

 

Cukrus sukelia uždegimą, nes tai nešvarus kuras, kuris niekada neturėjo tapti pagrindiniu kūno kuru. Energijai naudojant cukrų, pagaminama 30–40 proc. daugiau ROS nei deginant riebalus.

Omega-6 aliejai, ypač stipriai rafinuoti ir lengvai oksiduojami, dažnai sukelia uždegiminius procesus. MMT riboja šių blogųjų riebalų vartojimą, o tai, ko reikia, gaunama iš sveikesniais aliejais praturtintų maisto produktų. Ėmus vartoti daugiau omega-3 riebalų rūgščių, pagerės omega-6 ir omega-3 riebalų rūgščių santykis, svarbus ląstelių sveikatai.

Kita vertus, sočiosios riebalų rūgštys nėra taip lengvai oksiduojamos kaip aliejai, nes neturi dvigubų jungčių, kurios gali būti pažeistos per oksidaciją. MMT teikia pirmenybę riebalams iš sveikų sočiųjų ir mononesočiųjų riebalų rūgščių ir žymiai sumažina omega-6 aliejų suvartojimą. Todėl nenuostabu, kad moksliniai tyrimai rodo, jog mažai angliavandenių turinti mityba padeda sumažinti sisteminius uždegimus.

Pats save valgantis: autofagija ir mitofagija

Terminas autofagija reiškia „pats save valgantis“ ir apibūdina procesus, kai kūnas pašalina susikaupusias atliekas, tarp jų ir toksinus, ir perdirba pažeistas ląstelių sudedamąsias dalis. Autofagija vyksta mitochondrijose. Kai suvirškinama ir pašalinama visa mitochondrija, procesas vadinamas mitofagija.

Abu šie procesai yra žmogaus sveikatai nepaprastai svarbūs veiksniai, tiesą sakant, 2016 m. Nobelio medicinos premija buvo skirta mokslininkui, atradusiam autofagijos mechanizmus, Yoshinori Ohsumi.

Kai autofagija ir mitofagija slopinamos dėl prastos mitybos, perterklinių ROS ir uždegiminių procesų, pažeistos mitochondrijos lieka ląstelėse ir išskiria uždegimines molekules ir iš esmės greitina senėjimo procesą. Taigi autofagija ir mitofagija atlieka svarbų vaidmenį kontroliuojant uždegimus ir stabdant senėjimo procesą.

Šie procesai stipriai kontroliuojami mechanistinio (anksčiau žinduolių) rapamicino taikinio (angl. Mechanistic target of rapamycin, mTOR) – pagrindinio metabolinio reguliavimo kelio, apie kurį plačiau papasakosiu 3 skyriuje. Aktyvuotas mTOR skatina augimą ir regeneraciją, o jo aktyvumas gali pagerinti ląstelių aprūpinimą ir tvarkymą. MMT malšina šio mTOR kelio slopinimą (kai slopinamas atsakas į stimulą), o šis savo ruožtu skatina autofagiją ir mitofagiją.

Mitochondrijų biogenezė (naujų mitochondrijų kūrimas)

Biogenezė – tai procesas, kurio metu gali atsirasti naujų sveikų mitochondrijų. Kuo daugiau sveikų mitochondrijų, tuo lengviau išlaikyti optimalų biologinį funkcionavimą ir gerą sveikatą.

 

Moksliniai tyrimai parodė, kad perėjus prie riebalus skaidančios mitybos pagreitėja mitochondrijų biogenezė – bent jau graužikų. Laikantis tokios mitybos, mitochondrijos neužimtos kova su laisvaisiais radikalais (nes riebalų skaidymas sukuria kur kas mažiau kenksmingų reaktyviųjų deguonies rūšių nei cukraus skaidymas). Naudinga tai, kad dabar mitochondrijos turi daugiau energijos sutelkti dėmesį į procesus, susijusius su daugiau – ir sveikesnių – mitochondrijų kūrimu. Tam tikra prasme mitochondrijos tampa superįkrautos!

Ketonų įtaka

Sakydamas, kad MMT metu „deginami riebalai“, iš tiesų turiu galvoje, jog skaidomi ketonai. Ketonai dar vadinami ketoniniais kūnais, senų laikų biochemijos terminu. Terminai ketonai ir ketoniniai kūnai dažnai vartojami kaip sinonimai. Šioje knygoje aš vartosiu sąvoką ketonai.

Ketonai yra vandenyje tirpios molekulės, kurias kepenyse iš maistinių arba sukauptų riebalų gamina mitochondrijos, ir naudojamos kaip gliukozei alternyvus kuras. Kadangi jie tirpūs vandenyje, keliauti kraujotakos sistema jiems nereikalingi baltymai nešikliai, jie lengvai prasiskverbia pro ląstelių membranas ir net barjerą tarp kraujo ir smegenų.

Iš tikrųjų ketonai yra puikaus biologinio prisitaikymo pavyzdys, kai esant maisto stygiui kūnas ir smegenys aprūpinamos būtinu kuru. Jei ne ketonai, be maisto neišgyventume ilgiau nei dvi savaites. Anksčiau manyta, kad smegenys naudoja tik iš cukraus gaunamą energiją, o daug sveikatos profesionalų bei organizacijų ligi šiol teigia, kad ši pasenusi informacija yra teisinga, tačiau velionis George’as Cahillas tai paneigė prieš 50 metų. Tiesa ta, kad kūnas yra puikiai sukurtas tiekti energiją smegenims, nes šios suvartoja iki 20 proc. viso gaunamų kalorijų kiekio. Smegenų gebėjimas pereiti prie ketonų metabolizmo pailgina badaujančio žmogaus galimybę išgyventi nuo kelių savaičių iki daugiau negu mėnesio. Ilgiausias užfiksuotas žmogaus badavimo periodas buvo metai ir septyniolika dienų – toks nepaprastas pasiekimas galimas tik dėl ketonų efektyvumo.

Ketonai taip pat yra svarbi MMT dalis, nes jų buvimas rodo, kad kaip pagrindinis energijos šaltinis skaidomi riebalai, o ne gliukozė.

Yra trys skirtingi ketonų tipai:

  • acetoacetatas – kitų dviejų ketonų tipų pirmtakas, išskiriamas su šlapimu;
  • beta-hidroksibutiratas (BHB) – šių ketonų daugiausia, jie cirkuliuoja kraujyje ir naudojami energijai;
  • acetonas – pašalinamas kvėpuojant.

Ketonai – piktadariai ar herojai?

Liūdna, tačiau ligi šiol viešojoje erdvėje ir net tarp daugumos medicinos profesionalų įsitvirtinę daug nesusipratimų apie ketonus. Ši painiava – dėl mitybinės ketozės ir diabetinės ketoacidozės. Nors jas sieja bendra žodžio šaknis keto, tai dvi visiškai skirtingos metabolinės būsenos.

 

Mitybinė ketozė pasiekiama, kai kūnas pereina į riebalų skaidymo režimą. Tai išskirtinai sveikas būdas sudaryti sąlygas, būtinas kūnui, kad išliktų sveikas ir sveikai sentų. Maistinės ketozės metu ketonų kiekis kraujyje įprastai svyruoja nuo 0,5 iki 3 mmol/l ir retai kada viršija 6–8 mmol/l. Gliukozės kiekis kraujyje taip pat sumažėja iki sveiko lygio – 70 mg/dl ar mažiau.

Diabetinė ketoacidozė yra gyvybei pavojingo nekontroliuojamo diabeto simptomas ir tinkamai negydomas gali būti mirtinas. Ketonų kiekis diabetinės ketoacidozės metu įprastai viršija 20 mmol/l. Tikrasis diabetinės ketoacidozės pavojus slypi tame, kad gliukozės kiekis kraujyje taip pat labai didelis, bent 250 mg/dl, nors kartais gali viršyti ir 400 mg/dl! Tai sukelia sunkią metabolinę acidozę ir sunkią antrinę dehidrataciją, dėl kurių būtina intensyvi medicininė priežiūra. Ketoacidozė pasireiškia sergant pirmojo tipo diabetu, nes insulino lygis kraujyje yra labai žemas. Insulinas slopina gliukozės gamybą kepenyse, todėl esant mažam jo kiekiui gliukozė gaminama net nevalgant. Aukštas gliukozės lygis turėtų sustabdyti ketonų gamybą, tačiau insulino stygius rodo, kad neduodamas signalas nustoti gaminti ketonus. Kadangi kraujyje daug gliukozės, smegenys nenaudoja ketonų kaip kuro. Jie kaupiasi ir sukelia metabolinę acidozę.

Mitybinės ketozės atveju, jeigu nebuvo ilgą laiką badaujama, insulino kiekis išlieka pakankamas, kad būtų slopinama gliukozės gamyba kepenyse. Gliukozės kiekis kraujyje mažėja, nes valgoma mažiau angliavandenių, ir smegenys suskaido pagaminamus ketonus, todėl jie nesikaupia.

Taigi, gyvybei pavojingas metabolines būsenas, siejamas su diabetine ketoacidoze, sukelia vienu metu esantis labai didelis ketonų ir gliukozės kiekis kraujyje ir dehidratacija. Tokia būsena negalima mitybinės ketozės metu, tačiau būtent taip tebegalvoja daug tradicinės medicinos atstovų.

Dr. Atkinsas buvo pirmasis gydytojas, pristatęs visuomenei ketozę kaip pageidaujamą mažesnio angliavandenių kiekio racione poveikį, tačiau terminas „mitybinė ketozė“ dar nebuvo įsitvirtinęs. Dėl šios painiavos ir riebalų demonizavimo jis vengė vartoti šį terminą knygose, todėl galiausiai savo mitybos plane akcentavo mažo angliavandenių kiekio, o ne riebalų skaidymo naudą.

Nuo tada (dr. Atkinsas mirė 2004 metais) moksliniai tyrimai išaiškino nesveikų ir sveikų riebalų poveikio skirtumą. Laimei, XXI amžiuje buvo paskelbti tyrimai, įrodantys metabolinę mitybinės ketozės naudą. Tai ir tą naudą patiriančių žmonių liudijimai padeda mažinti painiavą šiuo klausimu ir vis daugiau sveikatos priežiūros specialistų ir net tradicinės medicinos atstovų, iki šiol neteikusių reikšmės mitybai, tampa atviri šiam mitybos „įsikišimui“.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(12)
(0)
(12)

Komentarai ()