Per šv. Kalėdas švenčiame Jėzaus Kristaus gimtadienį. O ar gali būti, kad Jėzus Kristus mirė sulaukęs 106-ių metų Japonijoje? Tai skamba keistai, bet vieno Japonijos kaimo gyventojai tuo tiki ir iki šiol prižiūri Jėzaus kapą.

Atokiame šiaurinės Japonijos užkampyje ant stačios kalvos yra du kapai. Pasak vietinės legendos, viename jų amžinojo atilsio atgulė piemuo, kuris beveik prieš 2 tūkstančius metų apsistojo netoliese ir augino česnakus.

Jis įsimylėjo vietinio ūkininko dukrą Miyuko, su ja susilaukė trijų vaikų ir mirė sulaukęs garbingo 106-ių metų amžiaus. Dabar netoli esančiame Šingo kaimelyje jis prisimenamas Daitenku Taro Jurai vardu. Likęs pasaulis šį piemenį žino kaip Jėzų Kristų.

Pasirodo, Jėzus iš Nazareto – mesijas, krikščionybėje laikomas Dievo Sūnumi – nemirė nukryžiuotas ant Kalvarijos kalno. Ar bent taip teigia vietinė Japonijos legenda.

Pasak stebinančios Šingo kaimelio legendos, paremtos 1936 m. rastu ir vėliau pradingusiu senu rankraščiu, nukryžiuotas buvo ne Jėzus, o jo brolis Isukiri, kurio ausis yra palaidota gretimame kape. O Jėzaus palikuonys kaime gyvena iki šiol.

Rankraštis Jėzaus gyvenimo istoriją perpasakoja taip: pirmąkart Jėzus į Japoniją atvyko būdamas 21 metų amžiaus ir čia studijavo teologiją. Japonijoje Jėzus praleido 12 metų – visą laikotarpį, apie kurį nepasakoja Naujasis Testamentas.

Gyvendamas Japonijoje, Jėzus tapo vietinio išminčiaus mokiniu, išmoko japonų kalbą ir įsigilino į Rytų kultūrą. Būdamas 33 metų jis grįžo į Judėją ir čia ėmė pasakoti apie „šventą žemę“, iš kurios grįžo.

Netrukus romėnai areštavo Jėzų ir pasmerkė jį nukryžiavimui už erezijas. Bet jis apgavo budelius, susikeisdamas vietomis su savo broliu Isukiri.

Bėgdamas nuo persekiojimo, Jėzus iškeliavo į Japoniją su dviem relikvijomis – viena brolio ausimi ir mergelės Marijos plaukų sruoga.

Į Japoniją Jėzus keliavo ketverius metus, jo kelias driekėsi pro atšiaurias Sibiro platybes, jis pasiekė netgi Aliaską. Galiausiai Jėzus laivu pasiekė Hačinohę, Japonijos miestelį netoli Šingo.

Pasiekęs šį kaimą, Jėzus susigalvojo naują vardą, naują tapatybę ir sukūrė šeimą. Jis visą likusį savo gyvenimą padėjo vietiniams gyventojams, nors stebuklų, kiek žinoma, nebeatliko.

Jo išvaizda pasižymėjo išskirtine nosimi, kuri, kaip pasakoja vietinio muziejaus brošiūra, lėmė, kad jį ėmė vadinti „ilganosiu goblinu“.

Jėzui mirus, jo kūnas keletą metų gulėjo ant kalvos viršūnės, kol visiškai sudūlėjo. Tada, sekant to meto papročiais, jo kaulai buvo surinkti į maišelį ir palaidoti kape. Tas kapas, aptvertas tvora, egzistuoja iki šiol, ant jo stovi medinis kryžius.

Nuo pat tų laikų Šingo kaimo gyventojai laikėsi kitokių religinių tradicijų negu likusi Japonija. Vyrai dėvėjo drabužius, kurie priminė togas, dėvėtas Biblijos personažų.

Moterys dėvėjo veido skraistes, o vaikai buvo supami pintuose lopšiuose, panašiuose į tuos, kurie sutinkami Šventojoje žemėje. O ant naujagimių kaktų buvo piešiami kryžiai.

Visa ši istorija skamba kaip gana prasto religiją parodijuojančio humoro filmo siužetas. Tačiau tokia legenda išties egzistuoja. Kristaus kapą gali aplankyti kiekvienas norintis, egzistuoja ir legendai skirtas muziejus.

Tikriausiai giliai širdyje dabartiniai Šingo kaimo gyventojai legenda netiki, bet to viešai nepripažįsta, nes tai svarbi kaimo tapatybės dalis. Ir, be to, legenda į atokų Japonijos kaimelį pritraukia turistų, tad turi ir praktinės naudos. O kaip legenda išvis atsirado?

Legenda gimė tarpukariu

Jei „Jėzaus ir jo brolio“ kapuose išties kažkas palaidota, tuomet ten gali būti palaidoti kadaise į Japoniją atvykę krikščionių misionieriai. Pirmieji misionieriai Japoniją pasiekė 1549 m., tačiau vietinė valdžia nenorėjo su jais dalintis įtaka, ir galiausiai 1614 m. krikščionybės praktikavimas visoje Japonijoje buvo uždraustas.

Krikščionys savo religiją turėjo išpažinti nelegaliai. Jie susidūrė su žiauriu persekiojimu. Japonų pareigūnai, siekdami išaiškinti užsislėpusius krikščionis, atlikdavo testus: pavyzdžiui, įtariami krikščionys turėdavo sutrypti kryžių ar sumindyti kūdikėlio Jėzaus paveikslą.

Krikščionys, kurie nesutikdavo atsisakyti tikėjimo, buvo nukryžiuojami, kankinami, sudeginami ar kariami. Galiausiai krikščionybė išsilaikė tik atskirose uždarose bendruomenėse, dažnai įgydama neįprastas formas.

Gali būti, kad Šingo kaimas buvo viena tokių bendruomenių – tai paaiškintų, kodėl šis kaimas turi keistų su krikščionybe siejamų legendų, kurių neturi aplinkiniai kaimai.

Tik 1868 m. izoliuota Japonija vėl atvėrė duris Vakarams, o praktikuoti krikščionybę vėl buvo leista.

Tokiu pavidalu, kokį žinome dabar, „Jėzaus iš Japonijos“ legenda gimė 1936 m. Tada „archeologų iš tarptautinės draugijos, kuri tiria senovės literatūrą komanda“ rado seną rankraštį, kuriame buvo užrašytas Jėzaus testamentas. Būtent šiame rankraštyje rasta ir informacija apie tikslią Jėzaus palaidojimo vietą Šingo kaime.

Ar bent jau taip teigia vietinis muziejus. Deja, muziejus taip pat nurodo, kad rankraštis buvo sunaikintas per Antrąjį pasaulinį karą, o išliko tik jau po radimo padaryta jo kopija. Šis dokumentas, kurį galima išvysti muziejuje, yra pasirašytas taip: „Jėzus Kristus, Kalėdų tėvas“.

Tad patikrinti rankraščio nebeįmanoma. Vis dėlto tikėti legenda, atmetus visa kita, sunku jau vien dėl to, kad prieš 2 tūkstančius metų, kiek žinoma, japonai dar nebuvo raštingi. Netgi Japonijos elitas iš Kinijos raštą perėmė keliais šimtais metų vėliau, o kaimiškas vietoves raštas pasiekė dar vėliau.

Tad sunku būtų įsivaizduoti, kad prieš 2 tūkstančius metų atokioje Japonijos vietovėje būtų buvęs sukurtas rašytinis dokumentas. Kita vertus, kalba juk eina apie Jėzų, o jis darė stebuklus.

Minėtą „archeologų komandą“, neva radusią rankraštį, sudarė šintoistų šventikas, istorikas ir krikščionių misionierius, jau pagarsėjęs teiginiai, kad Japonijos imperatorius yra ir žydų mesijas. Jie pristatė savo radinius Šingo gyventojams.

Vietiniams gyventojams legenda patiko. Teritorija, kurioje buvo kalva, tarpukariu priklausė vietiniai stambių ūkininkų šeimai Sawaguchi, ji šią žemę valdė šimtmečius. Vienas šeimos atstovas, Sanjiro Sawaguchi, turėjo mėlynas akis, kas yra retenybė Japonijoje. Aplinkiniai ėmė kalbėti, kad tai galimai reiškia, jog jis yra Jėzaus ir Miyuko palikuonis.

Kalva, tuomet apaugusi bambukais, buvo nuvalyta, ant jos įrengtas kryžius.

Beje, vien tik Jėzaus ir jo brolio kapu „archeologų“ radiniai neapsiribojo. Taip pat jie tvirtino radę, kad netoliese yra palaidoti ir Adomas su Ieva, ir kad netoliese kadaise stovėjo septynios didelės piramidės, keliais tūkstančiais metų senesnės negu egiptiečių ar actekų, bet XIX a. sugriuvusios.

Iš tiesų netoli „Jėzaus kapo“ galima rasti nemažą akmenų krūvą, bet laikyti ją piramidžių griuvėsiais, yra, švelniai tariant, drąsu.

Visgi 1936 m. Japonijoje tokios istorijos buvo populiarios. To meto Japonija buvo labai nacionalistinė, ir didelei daliai šalies gyventojų bei valdančiajam režimui pernelyg nerūpėjo, ar teiginiai skamba logiškai.

Japonijos valdžia tuomet skyrė didelį dėmesį Japonijos ir japonų išaukštinimui virš kitų šalių ir kultūrų.

Nors konkrečiai šios istorijos valdžia neskatino, atradimas, kad net Jėzus Kristus didžiąją dalį savo gyvenimo gyveno Japonijoje, neblogai „įsipaišė“ į bendrą tuometinės Japonijos nuotaiką ir nieko keista, kad daug vietinių gyventojų tuo patikėjo.

Panašiu metu visai kitoje Japonijos vietoje buvo rastas ir Mozės kapas. Tuometinė Japonijos spauda rašė, kad tai įrodo, jog Mozė Dešimt dievo įsakymų gavo iš Japonijos imperatoriaus. Ir kad Japonijos imperatorius išties yra Dievas.

Vyksta ir „Kristaus šventė“

Po Antrojo pasaulinio karo aršus nacionalizmas Japonijoje nyko, o su juo ir tikėjimas panašiomis legendomis. Tačiau bent jau išorinį savo pavidalą legenda išlaikė.

Dabar, oficialiais duomenimis, Šingo kaime gyvena vos vienas žmogus, kuris savo laiko krikščioniu. Artimiausia bažnyčia yra už 50 km nuo kaimo. Tačiau tai netrukdo Šingo kaimui išdidžiai skelbtis „Kristaus namais“. Kristaus kapas tapo svarbia kaimo identiteto dalimi.

Kalva, ant kurios yra kapas, yra tvarkoma ir prižiūrima. Kasmet „Kristaus kapą“ aplanko apie 20 tūkst. turistų. Kaime veikia ir Kristaus legendos muziejus, į kurį patekti, tiesa, kainuoja nedaug: vos 100 jenų (apie 80 eurocentų).

Kristaus legendos muziejuje vyksta intensyvi prekyba suvenyrais – nuo padėkliukų iki kavos puodelių. Kiekvieną pavasarį čia vyksta „Kristaus šventė“ – įvairių religijų papročius sujungianti šventė, kurios metu kimono apsirengusios moterys šoka aplink kapą ir kartoja litanijas nesuprantama kalba.

Šią šventę, skirtą paguosti Jėzaus dvasiai, vietinis turizmo biuras organizuoja nuo 1964 m.

Čia svarbu pažymėti, kad dauguma japonų yra budistai arba šintoistai. Tik apie 1,2 mln., arba maždaug 1 proc., Japonijos gyventojų save laiko krikščionimis. Bet šalyje taip pat yra labai daug „liaudies religijos“ išpažinėjų.

Tokie žmonės tiki įvairiais tradiciniais papročiais ir ritualais, kurių detalės dažnai yra perimamos iš skirtingų religijų. Jie gali vieną dieną garbinti Kristų, kitą – Budą, o trečią – kokią nors vietinę dievybę.

Religijos tyrėjų teigimu, tai japonams leidžia pajusti artumą su įvairiomis dievybėmis ir tuo pačiu nepriimti jokių griežtų įsipareigojimų, kurių neretai reikalauja organizuota religija.

Kristaus kultas Šingo kaime, pasak tyrėjų, daugiau pasako ne apie krikščionybę ir Jėzaus likimą, bet apie japonus – tai, kaip jie sugeba derinti visiškai skirtingas religines tradicijas, nė kiek nepaisydami akivaizdaus jų prieštaringumo.

Sawaguchi šeima, kurios atstovai, pasak legendos, yra Kristaus palikuonys, vis dar gyvena Šingu kaime. Tiesa, vyriausias šios šeimos atstovas Junichiro Sawaguchi sako, kad yra budistas.

Jis niekada neskaitė Biblijos ir nesilankė bažnyčioje. Kalėdas jis švenčia kaip daugelis japonų – namus pasipuošia, tačiau nesimeldžia ir ypatingos dvasinės reikšmės būtent šiai šventei neskiria.

Paklaustas, ar tiki, kad Jėzus išties ilgai gyveno Japonijoje, Sawaguchi atsako: „Nežinau“. O paklaustas, ar įmanoma, kad Jėzus buvo jo giminaitis, tiesiog nutyla ir gūžčioja pečiais.

Kaip ir daugelis japonų, jis stengiasi į kontroversiškus klausimus atsakyti taktiškai. Jei tiesiog atsakytų neigiamai, jis turbūt jaustųsi nepatogiai prieš kitus kaimo gyventojus.

Komentarai ()