Pristatyta labai detali informacija apie blazarą - jo šviesa iki mūsų keliavo beveik 13 milijardų metų ir tai atskleidžia naujų detalių apie Visatą ()
Pirmosios galaktikos susiformavo per kelis šimtus milijonų metų po Didžiojo sprogimo – mažą laiko tarpą, palyginus su dabartiniu 13,8 milijardo metų Visatos amžiumi. Jos nuo dabartinių skyrėsi įvairiomis savybėmis; nuolat vykdomi stebėjimai padeda geriau suprasti, kokiomis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Štai naujame tyrime pristatoma labai detali informacija apie blazarą, kurio šviesa iki mūsų keliavo beveik 13 milijardų metų.
Blazarai yra galaktikos, kurių centruose esanti juodoji skylė sparčiai ryja medžiagą ir suformuoja beveik tiesiai į mus nukreiptą čiurkšlę. Būtent čiurkšlės – kone šviesos greičiu lekiančių dalelių pluošto – savybės lemia blazaro išvaizdą: ryškią gama, rentgeno ir radijo spinduliuotę.
Nauji stebėjimai parodė, kad blazaro čiurkšlės projekcinis ilgis – atstumas dangaus skliaute tarp čiurkšlės galo ir galaktikos centro – siekia 500 parsekų, panašiai, kaip ir šiandieninių galaktikų čiurkšlių. Aišku, realus ilgis gali būti daug didesnis, nes pagal apibrėžimą čiurkšlę matome beveik iš galo. Joje yra daug smulkių netolygumų, medžiagos sutankėjimų, žyminčių netolygų plazmos išmetimą iš centro – vėlgi, panašūs reiškiniai stebimi ir aplinkinėse galaktikose.
Vienas skirtumas nuo šiandieninių galaktikų yra čiurkšlės greitis. Jis paprastai išreiškiamas Lorenco faktoriumi, kuris maždaug nurodo čiurkšlės dalelių suminės energijos ir rimties masės energijos santykį. Šiame blazare apskaičiuotas Lorenco faktorius yra 5 – daug mažesnis, nei šiandieninėje Visatoje. Taip gali būti todėl, kad galaktikos ir aplinkgalaktinė medžiaga ankstyvojoje Visatoje buvo daug tankesnė, tad čiurkšlė patiria didesnį pasipriešinimą ir lėtėja. Šis skirtumas paaiškintų, kodėl tolimoje Visatoje aptinkama daug mažiau blazarų, nei prognozuoja skaitmeniniai modeliai.
Tiesa, tai nėra vienintelė įmanoma interpretacija – gali būti, kad čiurkšlė nukreipta kampu į mus, o ryškią rentgeno spinduliuotę sukelia ne vien čiurkšlės viduje vykstantys procesai, bet ir jos medžiagos sąveika su kosminės foninės spinduliuotės fotonai (kurie tuo metu buvo apie septynis kartus energingesni, nei dabar).
Tyrimo rezultatai arXiv.
