10 neįtikėtinų faktų apie kasdienius namų ūkio daiktus: kodėl židiniai beveik niekada neužgesdavo ir šakutė laikoma - velnio įrankiu  ()

Kai galvojame apie technologijas, kurios pavertė mūsų gyvenimą namuose geresniu, pirmiausiai turbūt prisimename elektroninius prietaisus, kurie neleidžia mums atitrūkti nuo išorinio pasaulio.

Tačiau mūsų protėviams tokie paprasti daiktai kaip servetėlės, šakutės ar čiužiniai kadaise buvo patogumų ir technologijų šedevrai, neretai prieinami tik išrinktiesiems.

Mūsų namai, kuriuose temperatūra reguliuojama, baldai yra patogūs ir šviesos, kurios įsijungia vienu mygtuko paspaudimu – visa tai yra prabanga, kurios praeities karaliai ir karalienės nė neįsivaizdavo.

Daiktai, kurie seniau buvo prieinami tik monarchams – kaip pavyzdžiui sietynai – patogūs krėslai ir pagalvės, tapo tokia įprasta kasdienio gyvenimo dalimi, kad mes pamirštame paprasčiausius dalykus, būtinus išgyvenimui – kurie seniau buvo prieinami tik visuomenės „grietinėlei“. Mūsų namai tapo pilimis, apie kurias seniau niekas net nebūtų pagalvojęs.

Turėtume būti dėkingi, kad mums nereikia naudotis medinėmis ar akmeninėmis galvų atramomis, kietas atramas turinčiomis kėdėmis – ir kad naktimis nereikia šalti.

Knygoje „The Elements of a Home: Curious Histories Behind Everyday Household Objects, from Pillows to Forks“ aprašytos įdomios tikros istorijos apie kasdienius namų buityje naudojamus daiktus.

Žemiau pateikiame 10 įdomiausių faktų, kurie atskleidžia kasdienių daiktų atsiradimo istoriją.

1) Kai kuriuose namuose židiniai degdavo daugybę metų

Nors šiuolaikiniai židiniai daugiausia naudojami kaip interjero dekoro elementas, tūkstančius metų židinys namuose buvo būtinas dėl jo suteikiamos šilumos ir šviesos.

 

Visuose viduramžių namai, pradedant lūšnomis ir baigiant dvarais, buvo statomi su židiniu, kuris atrodydavo tarsi stovyklavietės laužas viduryje namų.

Šeimos visoje Europoje susirinkdavo aplink židinį kepti ir valgyti, pasakoti istorijas ir miegoti. Jie būdavo tokie svarbūs, kad židinio ugnis beveik niekada neužgesdavo.

2) Šakutė buvo laikoma amoraliu, nehigienišku ir netgi velnio įrankiu

Šakutė lotyniškai yra „furca“ – o išvertus pažodžiui, tai reiškia „šakes“. Pirmieji šakutes valgymui ėmė naudoti valdovai Artimuosiuose rytuose bei Bizantijos imperijoje.

1004 metais Bizantijos imperatorių Bazilijaus II Bulgarmušio ir Konstantino VIII dukterėčia Marija Argiropolina ištekėjo už Venecijos kunigaikščio sūnaus.

Kartu su savimi ji atsigabeno nedidelę dėžutę su dviem dvišakėmis auksinėmis šakutėmis, kurias ji naudojo savo vestuvių puotos metu.

Venecijiečiai buvo šokiruoti – o kai M. Argiropolina po trejų metų mirė nuo maro, būsimas šventasis Petras Damianas pareiškė, kad tai buvo Dievo bausmė. Ir taip privertė Europą pamiršti šakutę keturiems šimtams metų.

3) Valgymo lazdelės atsirado daug anksčiau nei šakutės

Dažniausiai naudojamos valgymo lazdelės yra vadinamos „waribashi“ – vienkartinės lazdelės, pagamintos iš pigaus medžio, naudojamos daugumoje japonų ir kinų restoranų.

 

Tačiau jos nėra šiuolaikinis išradimas. Waribashi pirmuose japonų restoranuose imtos naudoti dar XVIII amžiuje.

Anot senosios japonų religijos šintoizmo, daiktui pabuvojus žmogaus burnoje, jis perima tam tikrus jo asmenybės bruožus – todėl japonai nenaudoja lazdelių antrą kartą, net jeigu jos ir būtų švariai nuplautos.

4) Raktai ne visuomet tilpdavo į kišenę

Didžiausia prabanga yra ne krištoliniai papuošalai, o saugumo jausmas, kai užrakinamos namų durys.

Tačiau raktai, kurie atrakindavo didžiules senovės graikų ar egiptiečių marmurinių ar bronzinių durų spynas, pagamintas iš medžio, būdavo labai dideli – jų ilgis siekdavo net iki metro. O svoris siekdavo tokį, kad raktus reikėdavo nešiotis ant peties.

Šis faktas minimas ir Biblijoje. Pranašas Izaijas skelbė: „Ir raktas nuo Dovydo durų gulės ant jo peties“.

5) Prabangiai gyvenę romėnai turėjo paprastus miegamuosius

Varguoliai miegodavo ant šiaudinių čiužinių, įdėtų į medinį lovos rėmą.

Jeigu leisdavo turtinė padėtis, lovos rėmas būdavo padengiamas bronza ar net sidabru, o čiužinys būdavo prikemšamas vilna arba pūkais.

Kambaryje, kuris buvo vadinamas „cubiculum“ (nuo žodžio kabina), būdavo tik lova – kambarys būdavo labai mažas ir su mažais langais, kad pro juos nepatektų per daug šviesos.

6) Pirmosios servetėlės būdavo gaminamos iš tešlos

 

Tokios servetėlės buvo naudojamos Spartoje. Tešla būdavo supjaustoma į gabaliukus, suvyniojama ir išminkoma ant stalo, tokiu būdu nusivalant taukuotus pirštus – o po pietų jos būdavo išmetamos sušerti šunims.

Ilgainiui žalia tešla tapo kepta tešla – arba duona. Kadangi ant graikų stalo įrankių nebūdavo, duona atstodavo ir šaukštą, ir šakutę (maistas dar virtuvėje būdavo supjaustomas į gabaliukus). Toks duonos naudojimas ne tik leisdavo neišsiterlioti pirštų, bet ir būdavo skanus!

7) ... o lėkštės – iš duonos

Jeigu yra tekę valgyti sriubą iš duoninio indo, turbūt jau būsite įvertinę šį viduramžių sumanymą.

Europoje ir Jungtinėje Karalystėje naudotos duonos lėkštės būdavo išpjaunamos iš apvalių kepalų, pastovėjusių 4 dienas – o tuomet supjaustomos į 10 centimetrų gabaliukus. Tačiau žmonės retai suvalgydavo tokius duonos indus – jie būdavo atiduodami vargstantiems arba išmetami šunims.

8) Kortų žaidimas atkeliavo iš Kinijos

Pirmosios žinomos kortos buvo sukurtos dar IX amžiuje, o jų dydis buvo kaip domino kaladėlių.

Kinijoje kortų žaidimai išpopuliarėjo kaip veikla, naudinga protui – meditacinis, bet tuo pačiu nelengvas užsiėmimas, taip pat skatinantis socializuotis.

969 mūsų eros metais imperatorius Muzongas iš Liao su imperatore metu žaidė kortomis – tačiau jis tikriausiai nežinojo, kad jo taip mėgstamas žaidimas Šilko keliu nukeliaus iki Indijos ir Persijos, o vėliau taps itin populiariu Europoje.

 

9) Vietoje pagalvių – kietas baldas

Tiems iš mūsų, kurie naktį nuolatos taisosi pagalvę, kad galėtų rasti tinkamiausią poziciją miegui, tikriausiai net baisiausiame košmare nesisapnavo, kad pagalvės ne visuomet būdavo minkštos. Daugumai gyvenusių Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje jos buvo žymiai kietesnės už įprastas pagalves.

Tokios ankstyvosios pagalvės, atsiradusios dar Trečiosios Dinastijos metu (maždaug 2707 – 2369 m. pr.m.e) labiau priminė vaikiškas kėdutes su išlenkta dalimi, ant medinio ramsčio. Jos prilaikė ne galvą, o kaklą – tikriausiai mėginant išsaugoti miegančiųjų įmantrias šukuosenas.

10) Ant pliko stalo valgydavo tik valstiečiai

Viduramžių pietautojai būtų pasibaisėję mūsų požiūriu į staltieses. Riteriams ir jų damoms gera staltiesė buvo gero maitinimosi ženklas. Jeigu žmogus galėdavo sau leisti turėti gerą staltiesę, stalas dažniausiai būdavo padengtas baltu medžiaginiu, šiek tiek klostuotu dangalu.

Bet tais laikais manyta, kad spalvota staltiesė gadina apetitą – ir ant spalvotų staltiesių būdavo valgoma tik kaimuose. Beje, valgantieji sėdėdavo tik vienoje stalo pusėje, kurioje staltiesė kabėdavo iki pat žemės – kad apsaugotų žmonių kojas nuo skersvėjų ir nuo po stalu vaikštančių naminių gyvūnų.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(27)
(4)
(23)

Komentarai ()