Žemę nuolat talžo Saulės vėjas, tačiau jo dalelės paviršiaus beveik nepasiekia. Jas į šalis nustumia planetos magnetosfera. Visgi ties ašigaliais magnetinio lauko linijos pasiekia žemę, tad jomis sekdamos energingos dalelės irgi priartėja prie planetos, kur, sąveikaudamos su atmosfera, sukuria pašvaistes. Jau keletą metų žinome, kad pašvaistės stipresnės būna šiaurės pusrutulyje, bet kol kas nebuvo aišku, kodėl, ir net nebuvo žinoma, ar Saulės vėjo energija, tenkanti šiaurės pusrutuliui, vidutiniškai yra didesnė, nei tenkanti pietiniam.

Naujame tyrime parodyta, kad būtent taip ir yra. Naudodami Europos kosmoso agentūros Swarm palydovų duomenis, tyrėjai nustatė, kaip juda Saulės vėjo dalelės, sąveikaudamos su atmosfera, ir kaip šį sąveika kinta laikui bėgant.

Swarm yra trijų palydovų grupė, nuo 2013 metų skriejanti aplink Žemę ir stebinti magnetinio lauko pokyčius.

Duomenys parodė, kad Saulės vėjo energija, bent jau 450 km aukštyje virš Žemės paviršiaus, yra pastebimai didesnė šiaurės pusrutulyje, nei pietų. Šiaurinę vasarą šiaurės pusrutulis gauna trigubai daugiau energijos, nei pietinis, o žiemą pietinis gauna apie pusantro karto daugiau, nei šiaurinis. Simetrijos atveju kiekvieno pusrutulio gaunama energija vietinės vasaros metu dominuotų vienodai. Tyrėjai mano, kad taip gali būti dėl to, kad Žemės magnetinė ašis nekerta planetos centro. Dėl šios priežasties pietinis magnetinis ašigalis yra labiau nutolęs nuo sukimosi ašies, nei šiaurinis, ir pietuose susidaro stipresni atspindintys efektai, nustumiantys Saulės vėją tolyn.

Šis atradimas padės patobulinti Žemės magnetosferos modelius ir geriau prognozuoti geomagnetinių audrų poveikį planetos paviršiui.

Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Konstanta.lt

Komentarai ()