Daugiau kaip 100 metų trukmės paieškos baigtos: „didžiausias kada nors Aliaskoje atliktas archeologinis geofizinis tyrimas“ atskleidė indėnų ir rusų mūšio vietą ()
Istorijoje dažniausiai žinomi atvejai, kai Šiaurės Amerikos čiabuviams tekdavo kautis su išeiviais iš vakarų Europos. Tačiau dabar Aliaskoje surastas seniai pamirštas XIX a. fortas primena istoriją apie tlingitų genties kovą su rusais – paskutinį didesnio masto indėnų pasipriešinimą rusams, prieš šiems galutinai kolonizuojant Aliaską 1804 m.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmą kartą rusai įsiveržė į Aliaską 1799 m., ir po trejų metų tlingitų gentys sėkmingai atrėmė būsimus kolonizatorius. Tlingitų kovotojai sustiprino savo teritoriją nuo būsimų Rusijos išpuolių pastatydami medinį fortą, kurį jie pavadino Shís'gi Noow – tlingitų kalba tai reiškė „sodinukų fortą“. Tvirtovė buvo įrengta strateginėje vietoje – ten, kur dabar yra Sitkos gyvenvietė, Indėnų upės žiotyse.
Tačiau po dvejų metų Shís'gi Noow pralaimėjo antrajai Rusijos įsibrovėlių bangai. Tlingitai apleido fortą, o rusai jį sunaikino. Daugiau nei 100 metų istorikai ir archeologai ieškojo užuominų apie tai, kur kadaise jis stovėjo, ir naujausias dviejų žemės skenavimo metodų derinys galiausiai atskleidė trapecijos formos forto perimetro kontūrą, naujame tyrime skelbia mokslininkai.
1804 m. spalio 1 d. rusai pradėjo naują forto puolimą – padedami sąjungininkų iš aleutų ir alutikų (alutiiqo) genčių – bet tlingitai atsilaikė. Tačiau tada sprogo tlingitų parako atsargos, laikytos kanojoje, ir suprasdami, kad nebegalės apginti forto, indėnų gynėjai pradėjo planuoti savo atsitraukimą. Tuo metu, kai rusai susibūrė antram puolimui, tvirtovė jau buvo apleista, praneša JAV Nacionalinių parkų tarnyba (NPS).
„Rusijos ir aleutų pajėgos sugriovė apleistą struktūrą, bet prieš tai sudarė išsamų jos žemėlapį“, – tyrime praneša mokslininkai.
Mažesni Rusijos ir tlingitų pajėgų susirėmimai tęsėsi ir toliau, tačiau rusai jau buvo įsitvirtinę Aliaskoje – bent jau iki tol, kol 1867 m. pardavė Aliaską JAV vyriausybei.
Ieškant forto, mokslininkų komanda konsultavosi su sitkos gentimi ir gavo leidimą atlikti tyrimą, suteikiant galimybę genčių taryboms peržiūrėti radinius.
Tyrimas buvo atliktas pasitelkiant žemės radarą (angl. ground-penetrating radar), kuris požemines struktūras nuskenuoja mikrobangų spektre – o taip pat elektromagnetinės indukcijos skenavimą, kurio metu požeminiai dariniai įvertinami matuojant elektros laidumą.
Iš viso tyrėjai nuskenavo 0,17 kvadratinio kilometro (arba 17 hektarų) plotą – „didžiausią kada nors Aliaskoje atliktą archeologinį geofizinį tyrimą“, teigia autoriai autoriai.
Kai mokslininkai palygino savo tyrimų rezultatus, jie nustatė, kad abu metodai po žeme aptiko panašias struktūras, kurios atitiko istorinius forto dydžio ir formos apibūdinimus. Rodmenyse užfiksuotos metalinės „anomalijos“ galėjo atsirasti dėl nuklydusių patrankų sviedinių.
„Manome, kad geofiziniai tyrimai pateikė įtikinamus įrodymus apie „sodinukų forto“ buvimo vietą – reikšmingą kultūrinį objektą Naujojo pasaulio kolonijinėje istorijoje ir svarbų kultūrinį tlingitų pasipriešinimo kolonizacijai simbolį“, – skelbia mokslininkai.
Parengta pagal „Live Science“.
