Senovės civilizacijų literatūroje dažnai minimi dabar jau pražuvę miestai, kurių garsiausias yra prarastasis Atlantidos miestas. Vertinant mažesniu mastu, Arabija taip pat gali pasigirti sava legenda apie pražuvusią civilizaciją, vadinamąją „Smėlio Atlantidą“ – dingusį miestą, žmonių grupę ar vietovę, apie kurią užsimenama Korane ir kuri žinoma Iramo pavadinimu.

Korane pasakojama, kad Iramas yra išdabintas didingais pastatais, o joje gyvena grupė žmonių, vadinama Ado gentimi. Kai šie žmonės nusigręžė nuo Alacho ir ėmė gyventi nedorai, buvo pasiųstas pranašas Hudas, turėjęs pakviesti juos sugrįžti garbinti Alacho ir jam paklusti. Iramo žmonės į pranašą sureagavo priešiškai ir Hudo žodžių nepaisė.

Todėl Ado gentis buvo nubausta: Alachas miestui atsiuntė smėlio audrą, niokojusią Iramą septynias naktis ir aštuonias dienas. Galiausiai Iramas pražuvo po smėlynais – atrodė, tarsi jis niekada nė neegzistavo.

Viena vertus, Iramo istoriją galima vertinti tik kaip legendą, pasitelkiamą siekiant pamokslauti žmonėms, paskatinti juos paklusti Alachui ir nesielgti arogantiškai. Kita vertus, šioje istorijoje gali būti ir tiesos. Iš tiesų yra nemažai manančių, kad toks miestas kadaise galėjo egzistuoti, rašo ancient-origins.net.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje archeologo mėgėjo ir filmų kūrėjo Nicholaso Clappo vadovaujama komanda paskelbė aptikusi dingusį Ubaro miestą, kuris buvo sutapatintas su Iramu. Taip nuspręsta buvo pasitelkus NASA nuotolinio aptikimo palydovus, žemės radarus (GPR), „Landsat“ programos duomenis, erdvėlaivio „Challenger“ užfiksuotus vaizdus ir palydovų sistemos SPOT duomenis. Šie duomenys komandai suteikė galimybę nustatyti senus kupranugariais vykdytos prekybos maršrutus ir taškus, kuriuose jie susikirsdavo.

Vienas iš tokių maršrutų susiliejimo taškų buvo gerai žinomas vandens telkinys, esantis Dofaro provincijoje, Šisre. Vietovėje buvo pradėti kasinėjimai ir aptiktas didžiulis aštuoniakampis fortas aukštomis sienomis ir dideliais bokštais. Deja, fortui susmukus į smegduobę, didelė dalis jo buvo sunaikinta.

Tad ar Ubaro miestas iš tiesų atitiko Koramne minėtąjį Iramą? Tikriausiai. Visgi yra dar viena interpretacija, kuria remiantis, Ubaras buvo ne mistinis miestas, o veikiau „Smėlio Atlantida“, kaip pažymėta Arabijos žemėlapyje, sudarytame Klaudijo Ptolemajo antrajame mūsų eros amžiuje.

Be to, senieji kupranugarių maršrutai rodo, kad Ubaro vietoje vyko tam tikra prekyba, ko gero, buvo prekiaujama smilkalais. Senovėje Arabija garsėjo smilkalų gamyba, taip pat vertingais ir svarbiais gamtos ištekliais, naudotais religinėse apeigose. Todėl nė kiek nestebina, kad palei kupranugarių karavanų išmintus kelius kūrėsi miestai ir miesteliai.

Nors išlieka neaišku, ar Iramas iš tiesų egzistavo, kaip ir neaišku, ar Ubaras ir Iramas yra vienas ir tas pats, galima spėti, kad Iramo istorija buvo įkvėpta Ubaro miesto. Ubaro griuvėsius išvydę pirkliai ar keliautojai tikriausiai stebėjosi ir spėliojo, kas galėjo nutikti šiam miestui. Laikui bėgant, susidėliojo istorija apie žmonių grupę, nepaklususią Alachui, ir nubaustą už savo nuodėmes. Tad tokia istorija Arabijos gyventojams vis dar buvo pažįstama ir artima. Tiesa, gali būti ir taip, kad visgi Ubaras nėra legendinis Korane minimas miestas, o tikrasis Iramas tebėra kažkur pasislėpęs po Arabijos smėlynais ir laukia, kol bus atrastas.

Komentarai ()