Naujas Veneros tyrimas atskleidė tikrąjį vaizdą: pluta visai kitokia nei Žemės ir veikia kaip puikus šiluminis izoliatorius ()
Veneros paviršius yra ganėtinai jaunas – prieš kelis šimtus milijonų metų planetą užliejo lava, ištrynusi senesnių kraterių pėdsakus. Tai reiškia, kad tada Veneroje buvo aktyvių ugnikalnių; kai kurie mokslininkai mano, kad jų gali būti dar ir dabar.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Aktyvių ugnikalnių egzistavimas reikštų, kad Veneros litosfera yra plona ir joje esama lūžių, primenančių Žemės tektoninių plokščių ribas (geologai tai vadina „aktyvios litosferos“ planeta). Bet naujo tyrimo autoriai teigia, kad iš tiesų Veneros litosfera yra stora ir tvirta, ir tokia buvo pastaruosius 0,3-1 milijardą metų.
Tokia išvada gauta sumodeliavus didžiausio smūginio kraterio Mead formavimosi eigą. Mead kraterio skersmuo siekia 280 kilometrų; jame matomi du žiediniai lūžiai, 190 km ir 270 km skersmens. Lūžių padėtys priklauso nuo planetos plutos savybių, ypač nuo šiluminio laidumo.
Skaitmeniniai modeliai parodė, kad maksimalus temperatūros gradientas Veneros plutoje tegali siekti 14 laipsnių kilometrui, kas atitinka 28 milivatų kvadratiniam metrui energijos srautą, sklindantį iš gelmių. Tai yra mažiau nei trečdalis energijos srauto iš Žemės gelmių. Turint omeny, kad Veneros dydis panašus į mūsų planetos, tai reiškia, kad planetos pluta yra gerokai storesnė, nei Žemės, ir veikia kaip puikus šiluminis izoliatorius. Tikslaus jos storio nustatyti šiuo modeliu nepavyko, bet atrodo gana aišku, kad Mead kraterio formavimosi metu – prieš 0,3-1 milijardą metų – Venera jau nebebuvo vulkaniškai aktyvi.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
