Praėjusiais metais klimato kaitos sukelti milžiniški gaisrai ir įsisiautėjusi pasaulinė pandemija turėjo išmokyti bent vieno dalyko – kaip glaudžiai esame susiję vieni su kitais ir savo aplinka. Dabar pasirodė keletas ankstyvųjų užuominų, kad klimato kaita ir koronaviruso priežastys taip pat gali būti susijusios.

Pakalbėkime apie šikšnosparnius. Šie žinduoliai pasižymi unikalia savybe išgyventi siaučiant virusams, kurie tiesiog išnaikina kitų gyvūnų rūšių populiacijas, rašoma sciencealert.com. Nors ypač stipri imuninė sistema leidžia šikšnosparniams klestėti įvairiose pasaulio dalyse, mums, žmonėms, ši savybė gali būti pragaištinga, nes sparnuotieji padarai puikiai platina virusus.

Neseniai atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad, pastarąjį amžių šiltėjant klimatui, dėl padidėjusio saulės spindulių ir anglies dioksido kiekio bei kritulių pokyčių pietinės Kinijos tropiniai brūzgynai virto savanomis ir miškingomis vietovėmis – idealiu arealu šikšnosparniams. Minėtuosius pokyčius įvertino ir ten gyventi persikraustė daugiau nei 40 naujų šikšnosparnių rūšių.

„Supratimas, kaip dėl šiltėjančio klimato pasikeitė pasaulinis šikšnosparnių pasiskirstymas, gali būti svarbus žingsnis rekonstruojant COVID-19 protrūkio kilmę“, – pareiškė Kembridžo universiteto zoologas Robertas Beyeris.

Norėdamas ištirti šį reiškinį, R. Beyeris su kolegomis naudojo duomenis apie pasaulio augmeniją, temperatūrą, kritulius, debesuotumą ir šikšnosparniams tinkamiausius augalus, kad sukurtų jų pasiskirstymo XX a. pradžioje žemėlapį. Paskui mokslininkai surinktą informaciją palygino su šiandieninio šių skraidančių žinduolių pasiskirstymo duomenimis.

„Klimato pokyčiams paveikus arealus, įvairios šikšnosparnių rūšys paliko ankstesnes gyvenamąsias vietas ir persikėlė į naujas, kartu atsinešdamos ir savo virusus, – paaiškino R. Beyeris. – Taigi, ne tik pasikeitė virusų paplitimo regionai, bet ir tikriausiai atsirado nauja sąveika tarp virusų ir gyvūnų, dėl kurios buvo perduoti arba išsivystė pavojingesni virusai.“

Trys iš keturių žmones kamuojančių naujų infekcinių ligų yra zoonotinės, t. y. perduotos gyvūnų. Beje, koronavirusai sudaro daugiau nei trečdalį visų sekvenuotų šikšnosparnių virusų. 2002-aisiais SŪRS pandemiją sukėlusio viruso statybiniai blokai buvo rasti ištyrus viename urve gyvenančius šikšnosparnius, o dabar jie yra pagrindiniai įtariamieji, kalbant apie SŪRS-CoV-2 prekursorių atsiradimą.

Į Kinijos Junano provinciją palyginti neseniai atmigravusios 40 šikšnosparnių rūšių serga daugiau nei 100 skirtingų koronavirusų. Genetiniai įrodymai leidžia daryti prielaidą, kad SŪRS-CoV-2 protėvis atsirado tame pačiame regione.

Laimei, dauguma šikšnosparniams būdingų koronavirusų negali užkrėsti žmonių. Tačiau dabar kai kurių šikšnosparnių rūšių atstovai klaidingai kaltinami perdavę pasaulinę pandemiją sukėlusį virusą žmonėms. Derėtų priminti, kad šie gyvūnai vaidina labai svarbų vaidmenį Žemės ekosistemoje. Mažiausiai 500 augalų rūšių (pavyzdžiui, bananus, mangus ir agavas) apdulkina šikšnosparniai, be to, kitiems augalams šikšnosparnių išmatos atstoja trąšas, ką jau kalbėti apie tam tikrų vabzdžių (įskaitant įvairias ligas platinančius ir labai erzinančius uodus) populiacijos kontrolę.

Deja, dėl nepaliaujamo žmonijos brovimosi į likusius natūralius šikšnosparnių arealus, kertant miškus ir užsiimant kita klimato pokyčius skatinančia veikla, didėja mūsų kontaktas su šiais gyvūnais ir, savo ruožtu, tikimybė užsikrėsti jų virusais.

Paveikus gyvūnų gyvenamąsias vietas, dėl streso susilpnėja ir jų imuninė sistema, o virusams atsiranda daugiau galimybių mutuoti ir peržengti skirtingas rūšis skiriantį barjerą.

„Kalbant apie laukinius gyvūnus, kuriems gresia išnykimas, dėl miškų kirtimų ir sunaikintų arealų sumažėjusios populiacijos žmonėms perdavė daugiau virusų“, – teigiama praėjusiais metais atliko tyrimo išvadose.

Visgi R. Beyeris ir jo komandos nariai primena, kad kol kas nežinome tikslios SŪRS-CoV-2 kilmės, todėl jų išvados nėra galutinės – reikia atlikti daugiau įvairios augmenijos tyrimų, naudojant skirtingus modelius. Taip pat būtina atsižvelgti į kitus kintamuosius, galbūt darančius įtaką šikšnosparnių pasiskirstymui, tokius kaip invazinės rūšys ir tarša.

Nors sąsaja nebūtinai reiškia priežastinį ryšį, vis daugiau tyrimų rezultatų leidžia daryti prielaidą, kad besikeičiantis klimatas yra naujas rūšis užkrečiančių patogenų varomoji jėga. Turime netgi istorinių pavyzdžių, kai visuotiniai klimato pokyčiai buvo siejami su didžiuliu poveikiu aplinkai, dėl kurio atsirado naujų infekcinių ligų.

„Turint omenyje, kad klimato kaita gali paspartinti tarp gyvūnų paplitusių patogenų perdavimą žmonėms, derėtų nedelsiant dar labiau sutelkti dėmesį į pasaulinių anglies dioksido išlakų mažinimą“, – sakė biogeografas Camilo Mora, dirbantis Havajų universitete.

Siekiant sumažinti šią riziką, R. Beyeris su kolegomis primygtinai rekomenduoja įvesti priemonių, ribojančių žmonių ir laukinių gyvūnų sąveiką, įskaitant veiksmingus reglamentus dėl laukinių gyvūnų medžioklės ir prekybos, atgrasančius nuo laukinių gyvūnų naudojimo liaudies medicinoje papročių bei sukuriančius griežtus gyvūnų ūkių, turgaviečių ir gabenti skirtų transporto priemonių gerovės standartus. Norėdami įgyvendinti šiuos tikslus, turime atsižvelgti į socialinius ir ekonominius poreikius, nuo kurių priklauso minėtoji praktika.

Taip pat būtina saugoti natūralias gyvenamąsias vietas, kad gyvūnai būtų sveiki ir juos mažiau paveiktų klimato kaita.

„Kadangi savo analizėje iškėlėme hipotezę, jog pasaulinės anglies dioksido išlakos galėjo prisidėti prie SŪRS-CoV-1 ir SŪRS-CoV-2 protrūkio, pritariame raginimams imtis ryžtingų klimato kaitos daromo poveikio mažinimo priemonių, įskaitant ekonominio atsigavimo po COVID-19 planų įgyvendinimą“, – pareiškė mokslininkų komanda.

Tyrimas buvo paskelbtas žurnale „Science of the Total Environment“.

Komentarai ()