Arklio uodega (angl. – Horsetail) pavadintas krioklys Josemičio nacionaliniame parke – įspūdingas, tikram gamtos stebuklui prilygstantis reiškinys. Deja, jis nėra nuolatinis: krioklio kaskados krenta tiktai žiemą ir ankstyvą pavasarį rytiniu Kapitono kalno šlaitu, todėl jo fonas – visame parke galingiausia granito siena.

Pats vandens srautas, tiesą sakant, nėra kuo nors ypatingas. Tai siauras upeliukas, susidarantis tirpstant sniegui ir srūvantis statmenu 480 metrų aukščio Kapitono kalno šlaitu. Kodėl gi jis taip traukia turistus, be to, yra vadinamas ugnies kriokliu?

Nuo vasario vidurio iki mėnesio pabaigos, kai nusistovi tam tikri orai, paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai apšviečia krioklį ir jis suspindi tarsi auksas, atrodo tarsi srūvanti lava. Štai kodėl kasmet šimtai fotografų ir tūkstančiai parko lankytojų būtent šiuo metu susirenka prie krioklio su viltimi išvysti vos dešimt minučių tetrunkantį įstabų reginį.

Arklio uodegos ugnies krioklys – itin kaprizingas reiškinys. Kad jis įvyktų – kad vanduo suliepsnotų, – turi sutapti kelios aplinkybės. Visų pirma, turi sruventi vanduo. Tai reiškia, kad oro temperatūra neturi būti per žema: šilumos turi pakakti, kad imtų tirpti vandeniu krioklį aprūpinanti sniego danga. Jei bus per šalta, sniegas netirps ir vanduo netekės, kadangi būtent sniegas yra vienintelis krioklio vandens šaltinis. Dėl šios priežasties likusiais metų mėnesiais kalno šlaitas išlieka sausas. Pavyzdžiui, rudenį saulės spinduliai į Josemičio slėnį krenta tokiu pat kampu, tačiau nėra vandens, todėl nėra kam atspindėti šviesos.

Antra būtinoji sąlyga yra susijusi su debesuotumu. Leidžiantis saulei dangus vakarų pusėje turi būti giedras. Horizonte neturi būti jokio debesėlio ir, žinoma, neturi lyti arba snigti. Įvairūs pašaliniai reiškiniai neišvengiamai užblokuoja saulės spindulius. Minėtina, kad orai Josemičio regione yra ganėtinai permainingi, todėl net ir apniukusiu rytu prasidedančią dieną gali vainikuoti pats vaiskiausias vakaras.

Kalifornijoje (JAV) plytintį Josemičio slėnį atrado čia persikėlę europiečiai. Šitai įvyko 1851-aisiais. Visgi natūralus ugnies krioklys imtas minėti visiškai neseniai. Galbūt seniau niekas jo nepastebėjo, nes nežiūrėjo kalno pusėn konkrečiu paros metu ir nusistovėjus tam tikriems orams. Tik 1973-iaisiais šis fenomenas buvo užfiksuotas nuotraukoje. Jį įamžino fotografas Galenas Rowellas. Visgi daugiausia dėmesio ugnies krioklys sulaukė tik interneto amžiuje.

Komentarai ()