Paprastai žiūrint iš konkretaus taško, laikas yra nesustojančių, nuoseklių pokyčių aplinkoje matas.

Nors laiko samprata yra savaime suprantama ir intuityvi – tolygus įvykių pasikeitimas prieš mūsų akis,  apibūdinti jo pagrindinę prigimtį yra daug sunkiau.

Net fizikai nėra tikri, kas iš tikrųjų vyksta, kai praeina laikas. Nors jie turi keletą hipotezių.

Šimtmečius laikas buvo laikomas nuolatine, nepriklausoma jėga, tarsi Visatos progresą valdytų vienas laikrodis.

Šis laiko supratimas pasikeitė 1905 m., kai buvo paskelbta Alberto Einšteino ypatingojo reliatyvumo teorija.

Nors jau buvo žinoma, kad bėgantis laikas buvo glaudžiai susijęs su erdve, ši monumentali teorija pirmoji sujungė erdvę ir laiką į vieną lauką, kurie skiriasi priklausomai nuo joje esančių objektų santykinio judėjimo ar gravitacijos jėgų.

Iš esmės tai reiškia, kad laikas yra santykinis (realiatyvus).

Du tuo pačiu greičiu judančių žmonių atstumo ir laiko matai sutaps. Tačiau keisdamas greitį vienas žmogus matys kito laiko ir atstumo matą, net jei jų pačių išlieka nepakitę.

Tai reiškia, kad laikas visai nėra pastovus universalus vienetas. Tai santykinis matavimas, kuris keičiasi, kai objektai juda greičiau ar lėčiau, arba kai jiems tenka daugiau ar mažiau gravitacijos.

Gravitacija iškreipia erdvę ir laiką: kuo stipresnė gravitacija, tuo labiau erdvėlaikio kreivė iškraipoma ir tuo daugiau laiko sulėtėja.

To pavyzdį galite pamatyti žemiau esančiame paveikslėlyje, kuriame matoma, kaip Žemės masė iškreipia erdvėlaikį.

Štai kodėl žmonės, esantys Tarptautinėje kosminėje stotyje, esančioje toliau nuo Žemės gravitacijos, sensta truputį lėčiau, nei tie kurie yra Žemėje.

Žinoma, kad iš tikrųjų pamatytume šiuos padarinius, greičio ar gravitacinės traukos pokytis turi būti didžiulis. Stebėtojui greitėjant link šviesos greičio, vis labiau pastebimi unikalūs laiko matai.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (26)