Mirties momentą žmonės dažnai įsivaizduoja kaip akimirką, po kurios kūnas netenka visos gyvybės. Tačiau mokslininkai su tuo nesutinka. Kai kurių ląstelių ir genų aktyvumas nesustoja ir po kelių valandų ar net dienų po mirties fakto. O dabar mokslininkai pastebėjo ir dar vieną labai keistą fenomeną - kai kurie genai smegenyse po mirties dar ir suaktyvėja.

Mirties faktas dažnai įsivaizduojamas, kaip momentas po paskutinio širdies dūžio. Širdis nebevarinėja kraujo, kraujas nebenešioja deguonies ir maistingųjų medžiagų, smegenys išsijungia ir viskas. Tačiau maistingosios medžiagos ir nuolatinis deguonies tiekimas būtinas ne visoms ląstelėms. Ne visos jos iš karto ir miršta, kad ir kaip šiurpiai tai skambėtų. Žinia, kad laikas išsijungti, nepasklinda greitai.

Tačiau pastebėjimas, kad kai kurių genų aktyvumas padidėja po mirties, mokslininkus vis tiek šiek tiek nustebino. Pirmą kartą prieš kelerius metus, kai tai buvo pastebėta gyvūnų mėginiuose, antrą kartą dabar, kai Ilinojaus universiteto mokslininkai pastebėjo, kad kai kurie genai suaktyvėja ir mirusių žmonių smegenyse.

Žmogaus smegenų mirties tyrimai yra stebėtinai sudėtingi ne tik technologinius, bet ir etiniu požiūriu. Paimti smegenų mėginių iš karto po mirties neįmanoma dėl akivaizdžių priežasčių. Tačiau kai kalbame apie audinių mirtį, žmogus neprivalo būti miręs. Šįkart mokslininkai tyrė audinius iš epilepsijos gydymo operacijas išgyvenusių žmonių. Šie audiniai yra pašalinami ir, žinoma, iš karto prasideda tas mirties procesas, kurį galima stebėti ir matuoti nuo pat pradžių.

Mokslininkai atidžiai 24 valandas stebėjo paimtus smegenų audinius (kurių buvo nemažai). Jie pastebėjo, kad daugelio genų aktyvumas nesikeičia arba keičiasi taip, kaip ir galima numanyti. Tačiau maža genų grupė, susijusi su glijos ląstelėmis (pagalbinės nervų sistemos ląstelės, ne neuronai) stipriai suaktyvėja.

Mokslininkus labiausiai stebina ne tai, kad šie genai suaktyvėja - juk smegenys yra pažeistos, todėl aktyvuojami jų gijimo mechanizmai. Glijos ląstelės aprūpina nervų sistemą maistinėmis medžiagomis, palaiko homeostazę. Jų žmogaus smegenyse yra apie 10 kartų daugiau nei neuronų. Tačiau stebina tai, kad didžiausias šių genų aktyvumas pastebimas net 12 valandų po mirties. Net ir praėjus 24 valandoms jų aktyvumas vis tiek yra padidėjęs. Mokslininkai juokaudami juos vadina „zombiniais genais“.

Ką tai reiškia? Na, tai reiškia, kad žmogaus smegenys stipriai keičiasi per pirmas valandas po mirties. Kai kurių ligų tyrimai, kurie naudoja mirusių pacientų audinius, turėtų būti peržiūrimi - jie gali būti netikslūs, nes nebuvo įvertintas po mirties praėjęs laikas. Mokslininkai tikisi tęsti šiuos tyrimus, kad geriau suprastų, kaip žmogaus smegenys aktyviai keičiasi po mirties ir ką šie pokyčiai reiškia įvairių neurologinių ligų, vėžio ir traumų tyrimams.

Komentarai ()