Naujausi radiniai žada perversmą: paslaptingųjų denisoviečių paieškos tyrimai artina prie naujo istorijos puslapio ()
Pietryčių Azijos salos – labai turtingas įvairiausių žmonių rūšių fosilijų, tikras paleoantropologijos rojus. Naujausi radiniai žada perversmą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nature Ecology and Evolution publikuotoje studijoje tyrėjai tikrino daugiau, nei 400 šiuolaikinių žmonių genomus, aiškindamiesi poravimąsi tarp priešistorinių žmonių ir šiuolaikinių žmonių populiacijų, atvykusių iš Pietryčių Azijos salos prieš 50 000–60 000 metų.
Adelaidės universiteto vadovaujama tarptautinė tyrėjų grupė, kurioje dalyvavo ir Gamtos istorijos muziejaus ekspertai, atliko išsamią genetinę analizę ir neaptiko kryžminimosi tarp šiuolaikinių žmonių ir Pietryčių Azijos salyne gyvenusių priešistorinių žmonių. Komanda aptiko paslaptingų mūsų giminaičių, denisoviečių, DNR žymių, o tai reiškia, kad regionje gali laukti dideli atradimai.
Nature Ecology and Evolution publikuotoje studijoje, tyrėjai nagrinėjo daugiau nei 400 šiuolaikinių žmonių genomus, iškodami kryžminimosi tarp priešistorinių žmonių ir šiuolaikinių žmonių populiacijų, atvykusių į Pietryčių Azijos salynus prieš 50 000–60 000 metų.
Konkrečiai, jie susitelkė į žymių, rodančių kryžminimąsi su smarkiai besiskiriančia rūšimi, žinoma iš regione rastų fosilijų.
Šiame regione yra vienos iš nuodugniausių fosilijų (mažiausiai 1,6 mln. metų amžiaus) atspindinčios žmonių evoliuciją pasaulyje. Kol kas iš fosilijų reguone aptiktos trys atskiros priešistorinių žmonių rūšys: Homo erectus, Homo floresiensis(vadinamieji Flores salos hobitai) ir Homo luzonensis.
Kaip žinoma, Homo floresiensis ir Homo luzonensis rūšys dar gyveno bent prieš 50 000–60 000 metų, o Homo erectus, maždaug prieš 108 000 metų. Tai reiškia, kad jos galėjo gyventi, kuomet ten atvyko ir šiuolaikinių žmonių populiacijos.
Tyrimo rezultatai nerodo kryžminimosi. Kaip bebūtų, komandai pavyko patvirtinti ankstesnius rezultatus, rodančius aukštą denisoviečių palikimo lygį regione.
Pagrindinis autorius ir Adelaidės universiteto ARC asocijuotasis tyrėjas Dr. João Teixeira, sakė: „Skirtingai, nei kiti mūsų pusbroliai, neandertaliečiai, kurių fosilinių liekanų Europoje daug, apie denisoviečius žinome praktiškai vien iš DNR. Vienintelis fizinis denisoviečių egzistavimo įrodymas buvo pirštikaulis ir kiti fragmentai, rasti oloje Sibire ir, ne taip seniai Tibeto plynaukštėje aptiktas žandikaulio gabalėlis.“
„Dabar iš savo genetinio kodo žinome, kad denisoviečiai kryžminosi su šiuolaikiniais žmonėmis, išėjusiais iš Afrikos prieš 50 000–60 000 metų tiek Azijoje, tiek ir šiuolaikiniams žmonėms traukiant per Pietryčių Azijos salas į Australiją. Denisoviečių DNR lygis dabartinėse populiacijose rodo, kad reikšmingas kryžminimasis vyko Pietryčių Azijos salose. Tačiau kodėl neradome jų fosilijų šalia su kitų priešistorinių šio regiono žmonių fosilijomis, tebelieka paslaptimi? Gal reikia dar kartą patikrinti turimas fosilijas ir pasverti kitas galimybes?“
Straipsnio bendraautorius Prof Chris Stringer iš Nacionalinio istorijos muziejaus pridūrė: „Nors žinomos Homo erectus, Homo floresiensis ir Homo luzonensis fosilijos atrodo esančios tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, kad galėtų atstovauti paslaptinguosius pietinius denisoviečius, jų protėviai Pietryčių Azijos salose jau buvo mažiausiai prieš 700 000 metų. O tai reiškia, kad jų genetinės linijos pernelyg senos, kad galėtų būti denisoviečių, kurie, sprendžiant iš jų DNR, buvo giminingesni neandertaliečiams ir šiuolaikiniams žmonėms.“
Bendraautorius Prof Kris Helgen, Australijos muziejaus tyrimo instituto vyr. mokslo bendradarbis ir direktorius, sakė: „Šios analizės suteikia svarbų langą į žmonių evoliuciją stulbinančiame regione tarp žemyninės Azijos ir Australijos.“
Prof Helgen pridūrė: „Dar šis tyrimas nušviečia megafaunos išgyvenimo geografijos struktūrą, sutampančią su žinomomis šiuolaikinių žmonių protėvių gyvenimo vietovėmis šioje pasaulio dalyje. Dideli gyvūnai, šiuo metu išlikę tame regione, yra Komodo varanas, babirusa kiauklė su įspūdingomis aukštyn nukreiptomis iltimis), ir Mindorinis buivolas bei Anoa nykštukiniai buivolai. Tai rodo, kad ilgai trukusi medžiojimo praktika galėjo padėti išlikti megafaunai vėliau susidūrus su šiuolaikiniais žmonėmis. Ten, kur neužfiksuota šiuolaikinių žmonių protėvių, tarkime, Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje, didesni už žmogų gyvūnai visiškai išnyko per pastaruosius 50 000 metų.“
Dr. Teixeira pažymėjo: „Tyrimas dera su ankstesniais tyrimais, rodančiais, kad denisoviečiai Pietryčių Azijos salose buvo, ir kad šiuolaikiniai žmonės su regiono tolimesnių žmonių grupėmis nesikryžmino. Tai atveria dvi vienodai jaudinamas galimybes: tai arba besiartinantis svarbus atradimas, arba mums reikia iš naujo įvertinti turimus Pietryčių Azijos salų fosilijas.“
„Bet kuriuo atveju, tai bus jaudinamas laikas paleontropologijos mokslui.“
Natural History Museum
scitechdaily.com
Nuoroda: „Widespread Denisovan ancestry in Island Southeast Asia but no evidence of substantial super-archaic hominin admixture“ by João C. Teixeira, Guy S. Jacobs, Chris Stringer, Jonathan Tuke, Georgi Hudjashov, Gludhug A. Purnomo, Herawati Sudoyo, Murray P. Cox, Raymond Tobler, Chris S. M. Turney, Alan Cooper and Kristofer M. Helgen, 22 March 2021, Nature Ecology & Evolution.
DOI: 10.1038/s41559-021-01408-0
Finansavimas: ARC Indigenous Discovery Grant, ARC Laureate Fellowships, Calleva Foundation, Human Origins Research Fund