Tarp nacių ir sovietų: ką patyrė Suomija per Antrąjį pasaulinį karą  (2)

Suomijos vardas dažnai minimas teigiant, jog turėtume į ją lygiuotis. Neretai siekdami diegti tam tikras pataisas ar naujoves politikai semiasi patirties ir idėjų būtent iš šios valstybės.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Todėl verta žinoti šios šalies istoriją Antrojo pasaulinio karo kontekste. Suomija, kaip ir Lietuva, taip pat buvo apsupta dviejų agresorių, tačiau jai pavyko išlaikyti nepriklausomybę bei apginti savo žmones ir teritoriją.

Ribentropo-Molotovo paktas ir reikalavimai Suomijai

1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Ribentropo-Molotovo paktas nusprendė tolimesnį Baltijos valstybių likimą.

Suomija kartu su Lietuva, Lenkija, Latvija ir Estija buvo pasmerkta okupacijai. Dvi didelės agresorės – SSRS ir Trečiasis Reichas –pasidalino įtakos sferomis rytų Europoje.

SSRS su Baltijos valstybėmis pasirašė savitarpio pagalbos sutartis. Tai reiškė valstybės agresorės įsileidimą savo noru. Baltijos valstybės priėmė sovietų pateiktus reikalavimus ir įsileido Raudonąją armiją.

Toks pat likimas turėjo laukti ir Suomijos. Iš jos buvo pareikalauta Hangos uosto nuomos ir 5000 karių dislokavimo uoste; teisės SSRS jūros karinėms pajėgoms valdyti Lapohjos įlanką; Suomijos įlankos salų ar dalies teritorijų Karelijos sąsmaukoje. Šis įvykis turėjo nepalikti jokių šansų Suomijai išlikti demokratine ir laisva valstybe.

Svarbiausius sprendimus turėjo priimti Suomijos valdžia. Kitos šalys, patekusios į Rusijos įtakos zoną, be pasipriešinimo priėmė Raudonąją armiją ir tapo okupuotomis.

Atrodė, kad šioje situacijoje Suomija neturi jokios išeities. Sovietų reikalavimai sukėlė daug pasipiktinimo ir diskusijų šalies viduje.

Įvairių ideologijų politikai stengėsi daryti įtaką ir įtvirtinti savo požiūrį, tačiau nepaisant politinių pažiūrų, didžioji dalis norėjo išlaikyti nepriklausomybę ir demokratiją.

Po ilgų svarstymų SSRS reikalavimai buvo atmesti ir nuspręsta kovoti dėl savo nepriklausomybės. Suomija priėmė sprendimą nepasiduoti agresyvios kaimynės reikalavimams.

Tai lėmė didelį SSRS nepasitenkinimą. Tai buvo labai drąsus sprendimas, kuris Suomijai galėjo kainuoti daugiau nei tik suverenumo praradimą.

Tokia valstybė kaip Suomija galėjo būti okupuota ir aneksuota didžiosios agresorės. Tačiau sprendimas buvo priimtas parodant stiprią valią ir užsispyrimą. To suomiams prireikė ir ateities įvykių metu.

Žiemos karas

 

Suomijai atmestus savitarpio pagalbos sutartį, SSRS pradėjo propagandinę kampaniją prieš Suomiją. Šios kampanijos galutiniu veiksmu tapo mestas kaltinimas Suomijai dėl SSRS dalinių apšaudymo. SSRS pareiškė kaltinimus Suomijai dėl įvykio, kurio net nebuvo.

1939 m. lapkričio 26 d. SSRS vyriausybė nusiuntė notą suomių vyriausybei dėl įvykdytų neleistinų veiksmų prieš SSRS. Po keturių dienų, lapkričio 30 d., raudonarmiečiai užpuolė kaimyninę Suomiją. Tai buvo Žiemos karo, trukusio 105 dienas, pradžia.

Deja, Suomija negalėjo tikėtis pagalbos iš kitų Europos valstybių dėl tuo metu jau vykusio Antrojo pasaulinio karo. Pagalbos negalėjo sulaukti ir iš nacistinės Vokietijos, kurią jau tada Europa pasmerkė kaip agresorę.

SSRS, aiškindama situaciją kitoms Europos valstybėms ir Tautų sąjungai, stengėsi parodyti, kaip gerai sutaria Suomija ir SSRS, netgi bandė įrodyti, kad nieko ypatingo nevyksta ir jokio karo nėra.

SSRS planas buvo aiškus: jėga gauti reikiamas teritorijas ir svarbius uostus, kurių negavo savitarpio pagalbos sutartimi.

Sovietai karą pradėjo pasitelkdami 26-28 pėstininkų divizijas, apie 3000 tankų ir apie 2500 lėktuvų. Suomiją gynė apie 200 tūkst. žmonių.

Pagrindiniai karo veiksmai vyko Karelijos sąsmaukoje. Suomijai gintis padėjo keli dalykai: miškingos, kalnuotos vietovės, kurias suomiai puikiai pažinojo, nepalankios oro sąlygos, didelis šaltis.

SSRS tikėjosi užimti Suomiją per kelias savaites ir neplanavo praleisti čia visos žiemos. Suomiai buvo karui puikiai pasiruošę ir atkakliai gynėsi.

Natūralu, kad užsitęsus karui Suomijos resursai pradėjo ženkliai mažėti. Gerai tai suvokdami, suomiai pačioje karo pabaigoje pradėjo daryti daug nuolaidų raudonarmiečiams ir galų gale sutiko pasirašyti Maskvos taiką.

1940 m. kovo 12 d. Suomija sutiko atiduoti Karelijos sąsmauką su vienu didžiausiu miestu Vipuriu, salas Suomijos įlankoje, taip pat 30 metų nuomoti Hangos uostą. Suomija prarado apie 11 proc. dirbamos žemės, žuvo virš 70 tūkst. Suomijos žmonių.

SSRS irgi sulaukė pasekmių: dėl karo buvo išmesta iš Tautų sąjungos. Tai padidino SSRS izoliaciją nuo Europos. Nors SSRS laimėjo karą ir gavo beveik viską, ko norėjo, karo pasekmės buvo skaudžios. Karas parodė Raudonosios armijos nepasiruošimą, prastą ginkluotę ir prastą karo veiksmų planavimą.

 

Raudonoji armija taip pat patyrė ir nemažus žmogiškuosius nuostolius: virš 250 tūkst. kareivių buvo nužudyti, mirė arba dingo be žinios. Tai parodė didelės armijos prastą pasiruošimą.

Na, o Suomija, nors patyrė daug nuostolių, bet išlaikė nepriklausomybę ir suverenitetą. Suomija įrodė, jog gali apginti savo tautą nuo svetimšalių invazijos ir nepasiduoti net ir didžiausiai jėgai Rytų Europoje, kuri po kelių metų laimės Antrąjį pasaulinį karą.

Santykiai su nacistine Vokietija ir tolesnis karas

Po Žiemos karo Suomijai reikėjo atsigauti. Šiame etape buvo svarbu rasti sąjungininkų, kurie padėtų atsigauti po karo, o ateityje galėsiančių pagelbėti ir kariniuose veiksmuose. Svarbu buvo atstatyti karines pajėgas, kurios galėtų užtikrinti valstybės saugumą.

Ieškant sąjungininkų, pirmiausia buvo kreiptasi į Jungtinę Karalystę, tačiau šios valstybės nesudomino Suomijos situacija po karo, nors britų santykis su sovietais ir buvęs priešiškas.

Tada Suomija sulaukė pasiūlymo iš Vokietijos. 1940 m. rugsėjo 24 d. Vokietija Suomijai pasiūlė kurti ginklų sąjungą. Pagrindinis Vokietijos reikalavimas buvo leisti nacistinei kariuomenei kirsti Suomijos sieną iš okupuotos Norvegijos. Suomija su tokiu pasiūlymu sutiko.

Susitarimas galėjo atrodyti gan keistai, nes Suomijos ir Trečiojo Reicho santykis buvo ne daugiau nei formalus. Valstybės iki tol nei turėjo nepuolimo sutartį, nei bendradarbiavimo sutartį karo metu.

Žiūrint iš teisinės perspektyvos, tuo metu SSRS ir Vokietijos santykiai buvo daug glaudesni, nes tarp jų vis dar galiojo nepuolimo sutartis – prieš karą pasirašytas slaptas Ribentropo-Molotovo paktas.

Vokietijos ir Suomijos bendradarbiavimas galėjo prasidėti dar 1939 m., kai Suomijai Vokietija pasiūlė pasirašyti nepuolimo sutartį. Tuo metu Suomija pasiūlymą atmetė, nenorėdama turėti glaudesnių santykių su nacistine Vokietija.

 

Taip pat Suomija niekada neprisijungė prie Trišalio pakto – sutarties tarp Vokietijos, Italijos ir Japonijos – ir netgi nerodė jokios iniciatyvos prisijungti.

Bet vis dėlto, nors teisiškai Suomija ir Vokietija neturėjo jokių artimų tarpvalstybinių santykių, abi valstybės ėmė bendradarbiauti joms naudingose srityse. Šios sritys – neoficialus susitarimas teikti vidinę informaciją viena kitai, leidimas kirsti savo sieną ir dislokuoti karius.

1941 m. birželio 7 d. Vokietijos kariuomenė pradėjo judėti per Suomiją. 1941 m. birželio 21 d. Vokietija ir SSRS jau kariavo, o Suomija savo pusę buvo jau pasirinkusi.

Tų pačių metų birželio 22 d. SSRS pradėjo bombarduoti Suomiją iš Estijos. Tai buvo pirmasis išpuolis naujajame kare. Estai negalėjo likti neutralūs Suomijos atžvilgiu, kadangi Estija jau buvo okupuota SSRS.

Po trijų dienų, birželio 25 d. Suomija oficialiai paskelbė karą SSRS. Taip, praėjus maždaug 15 mėnesių nuo Žiemos karo pabaigos, prasidėjo karas, dabar įprastai vadinamas Tolesniu karu (Continuation War). Prasidėjus Tolesniam karui, Suomija užsiėmė pozicijas prie Svirės upės. Nors SSRS siuntė nemažas pajėgas kovoti su suomiais, greitai nugalėti jų nepavyko.

Suomija karą motyvavo per Žiemos karą užimtų teritorijų atgavimu. Viena svarbiausių teritorijų, kurią norėta atgauti, buvo Karelijos sąsmauka.

Karelijos susigrąžinimo planą puoselėjo tiek Suomijos prezidentas Risto Ryti, tiek karininių pajėgų vadas (vėliau – prezidentas) – Karlas Gustavas Manerheimas. Visi kariniai veiksmai buvo derinami su savo naująja partnere Vokietija, buvo dalinamasi informacija ir kuriami tolimesni karo planai.

Vis dėlto net ir atsinaujinęs karas neprivertė Suomijos pasirašyti bendradarbiavimo sutarties ar Trišalio pakto su Vokietija ir ji niekada netapo ašies valstybe.

Pradžioje karas Suomijai klostėsi sėkmingai. Sovietams atiduotos teritorijos buvo dalinai susigrąžintos, tačiau tai buvo tik karo pradžia. Suomija puolimą baigė priartėjusi prie senųjų savo valstybės sienų. Būdama netoli Leningrado centro, kariuomenė sustojo.

Prasidėjo Leningrado blokada. Taip pat tuo metu Vokietijos kariuomenė kartu su Suomijos kariuomene bandė užimti Murmanską arba perskirti Kirovo geležinkelį.

 

1944 m. birželį Suomija pradėjo dar vieną išpuolį tam, kad būtų susigrąžintas Vyborgo miestas – didelis miestas, kurio nemaža dalis buvo dirbamos žemės plotai.

Tačiau Suomijai šis puolimas kainavo brangiai – ji buvo išstumta iš didžiausių per karą užimtų, teritorijų. Vis dėlto Suomija sugebėjo išlaikyti savo pozicijas iki pat 1944 m. rugpjūčio.

Iš esmės šis karas susidėjo iš nedidelių mūšių, atskirų mūšių mastas buvo nedidelis, ypač lyginant su kitais mūšiais, vykusiais II-ojo pasaulinio karo metais.

Karas baigėsi paliaubomis. 1944 m. rugsėjo 5 d. Maskva patvirtino paliaubas, kurios buvo pasirašytos to paties mėnesio 19 dieną. Suomija turėjo išvaryti Vokietijos kariuomenę iš savo teritorijos – tai buvo viena esminių paliaubų sutarties sąlygų.

Karas visoms pusėms atsiėjo brangiai. Suomija prarado virš 60 tūkst. karių, nacistinė Vokietija – 23 tūkst., o sužeistųjų skaičius šių šalių kariuomenėse buvo beveik du kartus didesnis nei žuvusiųjų.

Sovietai patyrė dar didesnius nuostolius – žuvusiųjų ar dingusiųjų be žinios buvo nuo 250 iki 305 tūkst. ir daugiau nei 500 tūkst. žmonių buvo sužeisti.

Laplandijos karas

II-ojo pasaulinio karo veiksmai ėjo į pabaigą. Po Maskvos paliaubų Suomija privalėjo atsikratyti nacistinės kariuomenės, kuri tuo metu dar buvo jų teritorijoje.

Prieš paliaubų pasirašymą K.G.Manerheimas A.Hitleriui išsiuntė laišką. Laiške buvo aiškiai išdėstyta Suomijos pozicija dėl bet kokių santykių nutraukimo.

Iš pradžių atrodė, kad nusilpusi Vokietija priims keliamas sąlygas ir pasitrauks. Nebuvo sulaukta ir audringos reakcijos iš A.Hitlerio. Tačiau vis dėlto taip paprastai pasiduoti A.Hitleris nenorėjo. Tad prasidėjo dar vienas karas - šįkart tarp Suomijos ir Vokietijos.

Nacistinė kariuomenė, siekdama išlaikyti pozicijas, pradėjo išpuolius prieš suomius. Prasidėjo Laplandijos karas. Jame nebuvo didelių mūšių – labiau pavieniai išpuoliai. Karas prasidėjo 1944 m. rugsėjį ir tęsėsi iki 1945 m. balandžio.

 

Didžioji dalis nacistinės kariuomenės buvo išstumta iš šalies dar 1944 m. spalio ir lapkričio mėnesiais. Vermachto generolas Lotharas Rendulicius nenorėjo nusileisti, todėl stengėsi suniokoti kuo daugiau teritorijos, netgi stengėsi ją sudeginti.

Šio karo nuostoliai nebuvo dideli: suomiai prarado apie 1000 karių, o vokiečiai – apie 2000 karių. Šiuo karu buvo baigti įgyvendinti Maskvos paliaubų reikalavimai.

Situacija po karo

Suomijos likimas po karo buvo neaiškus. Dėl bendradarbiavimo su Vokietija, tarptautinė bendruomenė nusisuko nuo Suomijos.

Pagrindinis aspektas, lėmęs Suomijos pasmerkimą tarptautinės bendruomenės kontekste, buvo Tolesnis karas, kuris gana aiškiai parodė suomių agresiją. Dėl prarastų teritorijų Žiemos karo metu šį karą pradėti norėjo patys suomiai.

Be to, pagrindinė Suomijos sąjungininkė buvo Vokietija, o Didžioji Britanija dar 1941 m. gruodžio 6 dieną paskelbė karą pačiai Suomijai. Suomija išlaikė demokratiją, tačiau ji turėjo mokėti gerokai didesnes reparacijas nei kitos nacistinės Vokietijos sąjungininkės.

Svarbu paminėti, kad nors Suomija ir buvo Vokietijos sąjungininkė, tačiau suomiai nevykdė antisemitinės politikos. Per visą karo laikotarpį naciams buvo perduoti tik 8 žydai.

1947 m. Suomija turėjo atsisakyti Maršalo plano. Taip buvo dėl kaimyninės Rusijos, kuri buvo neprognozuojama. Bet nors suomiai ir atsisakė Maršalo plano, JAV Suomijai slaptai siuntė finansinę paramą.

Bendrame kontekste Suomija nebuvo pripažinta karo kaltininke ar didele agresore. Buvo nuspręsta, kad suomiai turėję nesutarimų su SSRS, su kuria ir kovojo, dėl to abi valstybės dar 1944 m. rugsėjį pasirašė abipuses paliaubas.

Tokiu būdu Suomija galėjo toliau gyvuoti kaip demokratinė, laisva ir nepriklausoma valstybė. Nors tai pareikalavo daug gyvybių ir teko priimti daug sunkių politinių sprendimų, stipri politinė valia padėjo Suomijai greitai stabilizuoti situaciją šalies viduje. Po karo Suomija tapo pramonine valstybe, nors iki tol šalyje dominavo tik žemės ūkis.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: 15min.lt
Autoriai: Edvinas Adomas Asanavičius
(63)
(3)
(60)

Komentarai (2)