Lamanšo sąsiauryje, kuris skiria Angliją ir Prancūziją, yra maža Sarko sala. Salos dydis yra apie 5,5 kv. km. – palyginimui, Vilniaus senamiesčio plotas yra apie 4 kv. km., tad sala tik nežymiai didesnė. Saloje gyvena apie 500 gyventojų. Ir šioje saloje veikia Sarko kalėjimas – ko gero, mažiausias pasaulio kalėjimas, kuris vis dar veikia.

Iš išorės kalėjimo pastatas atrodo kaip senas sandėliukas. Tačiau realybė yra visiškai kitokia. Pastate, kuris iškilo 1856 m., yra dvi viena šalia kitos esančios kameros ir per visą pastato ilgį einantis siauras, maždaug 90 cm pločio koridorius.

Vietos kamerose nedaug. Vienos kameros dydis yra 6x6 pėdos (maždaug 1,80 m x 1,80 m), bet pasisekus galima pakliūti ir į šiek tiek didesnę kamerą: kitos kameros dydis yra 6x8 pėdos (maždaug 1,80 m x 2,40 m.). Kamerose nėra langų.

Kalėjime kaliniai nėra laikomi ilgai – jis labiau veikia kaip areštinė. Kaliniai, praleidę keletą dienų už grotų (tiksliau, už sienų – grotų čia irgi nėra), yra perkeliami į netoliese esančią didesnę Gernsio salą.

Kas šioje saloje kalėjo bėgant metams? Tai buvo vietiniai įstatymų pažeidėjai, pavyzdžiui, tarnaitė, kuri buvo įkalinta, nes pavogė kišeninę nosinaitę iš savo šeimininkės.

O laikymo sąlygos nepriminė aukščiausio saugumo kalėjimo. Pavyzdžiui, minėtai tarnaitei buvo leista palikti kameros duris praviras, nes ji bijojo tamsos. Ją saugojo ne kalėjimo sargas, o „vietinės moterys, kurios sėdėjo su ja, megzdamos ir bendraudamos, kol jos bausmės laikas baigėsi“.

Salą įprastai saugo du policijos pareigūnai – konsteblis ir jo padėjėjas. Šios pareigos jau keliasdešimt metų yra savanoriškos.

Kalėjimas vis dar naudojamas ir dabar, o dažniausiai kaliniais tampa „prisigėrę sezoniniai darbuotojai arba turistai, kurie praleidžia naktį kalėjimo kameroje, kol išsiblaivo“.

Sarko sala, nors ir maža, pasižymi įdomia istorija. Pirmąkart istoriniuose šaltiniuose ji minima 1040 m., kai Wilhelmas iš Normandijos (vėliau pagarsėjęs kaip Wilhelmas Užkariautojas) ją padovanojo kaip dovaną Mon-Sen-Mišelio vienuolynui.

1549 m. salą okupavo prancūzai, vėliau ją atsiėmė anglai, saloje dažnai lankėsi kontrabandininkai ir piratai. Antrojo pasaulinio karo metais salą buvo okupavusi nacistinė Vokietija.

Buvęs konsteblio padėjėjas Mike Fawson'as yra sakęs, kad kontrabanda saloje nepamiršta ir dabar. Dienraštis „Daily Mail“ rašė, kad baigdamas eiti pareigas Fawsonas pasiūlė atidžiai tikrinti visų žmonių, norinčių naujai įsikurti saloje, biografijas.

1990 m. sala patyrė ypač keistą incidentą – prancūzas Andre Gardesas į salą atvyko su vandens motociklu ir atsivežė pusiau automatinį ginklą. Saloje prancūzas išklijavo du plakatus, skelbiančius, kad jis yra teisėtas Sarko valdovas ir kad nuo šiol jis valdys salą.

Tiesa, jo valdymas netruko ilgai. Jis buvo areštuotas jau kitą dieną ir dar susilaukė smūgio į nosį iš vieno iš vietinių policininkų. Ar praleido bent kiek laiko kalėjime, šaltiniai neskelbia, bet tikėtina, kad taip.

Dar vienas dažnas saloje nusikaltimas – traktorių vairavimas esant neblaiviems.

Nors automobiliai saloje draudžiami, traktorių, skirtų žemės ūkio darbams, joje yra, ir konstebliai kartais sulaiko neatsargius ūkininkus, kurie sėda prie vairo prisiragavę gėrimų. Kartais tokie ūkininkai patenka į jau minėtą kalėjimą.

Dar Sarko sala kartais yra vadinama „Tamsaus dangaus sala“ – tokį pavadinimą ji gavo dėl to, kad iš jos labai patogu stebėti žvaigždes. Dirbtinių šviesos šaltinių saloje labai mažai, automobilių nebuvimas irgi padeda.

Taigi, pasibaigus karantinui galite apsilankyti Sarko saloje ir stebėti žvaigždes.

Bet būkite atsargūs – antraip atsidursite mažiausiame pasaulio kalėjime. Ir, jei esate aukštesni negu 1 m 80 cm, gali būti, kad kalėjime teks praleisti ne itin patogią naktį, nes išsitiesti lovoje tiesiog nepavyks.

Parengta pagal „Vintage News“ ir „Atlas Obscura“.

Komentarai ()