Mokslininkai: paprastoms vaisinėms muselėms nusileistų net greičiausi bėgikai ()
2005 m. ultramaratonų bėgikas per 80 valandų be perstojo nubėgo 560 kilometrų, nemiegodamas ir nesustodamas. Šis atstumas buvo maždaug 324 000 kartų didesnis už bėgiko kūno ilgį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Remiantis naujais „Caltech“ tyrimais, šis žygdarbis, nors ir tikrai įspūdingas, totaliai nublanksta, palyginus su tais atstumais, kuriuos paprastos vaisinės muselės gali nuskristi vienu skrydžiu.
„Caltech“ mokslininkai išsiaiškino, kad vaisinės muselės per vieną kelionę gali nukeliauti net iki 15 kilometrų – atstumą, kuris apie 6 milijonus kartų didesnis už jos kūno ilgį. Žmogaus atveju toks atstumas viršytų 10 000 kilometrų. Matuojant kūno ilgiu tai yra daugiau nei daugelis migruojančių paukščių rūšių gali nuskristi per dieną.
Tai besiaiškinant komanda atliko kelis bandymus išdžiuvusio ežero dugne, Kalifornijos Mojave dykumoje. Eksperimento metu musės buvo paleistos iš kelių konteinerių, sustatytų vienoje vietoje, o po to buvo priviliotos į kelis skirtingu atstumu išdėstytus spąstus.
Darbą paskatino senas atradimas, kurį 1940-aisiais nustatė Theodosijus Dobzhansky ir kiti populiacijos genetikos mokslo pradininkai, tyrę musių rūšis visoje pietvakarių JAV.
Dobžanskis ir kiti nustatė, kad musių populiacijos, atskirtos tūkstančiais kilometrų, atrodo daug panašesnės genetiškai, nei būtų galima paaiškinti remiantis kitų gyvūnų populiacijų rodikliais.
Iš tiesų, kai biologai paleidžia muses lauke, vabzdžiai dažnai tiesiog zuja ratu mažais atstumais, kaip lygiai kaip jos tai daro ir virtuvėse. Ar būdamos laukinėje gamtoje, ieškodamos maisto, musės elgiasi kitaip?
Aštuntajame dešimtmetyje populiacijos genetikų grupė bandė išspręsti šį paradoksą – šimtus tūkstančių musių padengė fluorescuojančiais milteliais ir vieną vakarą paleido juos Mirties slėnyje.
Įdomu tai, kad kitą dieną iki 15 kilometrų atstumu grupė pūvančių bananų kibiruose aptiko keletą fluorescuojančių musių. „Šie paprasti eksperimentai sukėlė labai daug klausimų“, – sako Dickinsonas.
„Kiek laiko jos užtruko iki ten skristi? Ar šias museles tiesiog atpūtė vėjas? Ar šios įspūdingos musių kelionės tik atsitiktinumas? Aš daug kartų skaičiau šiuos tyrimus ir manau, kad Jie išties įkvėpiantys.
Niekas nebandė pakartoti eksperimento taip, kab būtų įmanoma išsiaiškinti, ar muses nešė vėjas, ir kaip greitai jos išties nukeliauja šiuos didžiulius atstumus“ – kalba mokslininkas.
Eksperimento metu komandos narys vienu metu atidarė konteinerius su musėmis, kurios akimirksniu išsiskraidė.
„Su kolegomis galėjome stebėti išties įspūdingą reginį. Tai buvo neįtikėtinai gražu. Musių buvo tiek daug, jog atrodė, jog stovime veikiančio drono viduje“ – tęsia komandos vadovas.
Prireikė maždaug 16 minučių, kol pirmosios vaisinės muselės įveikė vieno kilometro atstumą.
Tai maždaug 1 metro per sekundę greitis. Ankstesni laboratoriniai tyrimai parodė, kad sočiai pasimaitinusi vaisinė muselė turi energijos skristi be poilsio net iki trijų valandų.
Mokslininkų komanda padarė išvadą, kad vaisinės muselės vienu skrydžiu gali pajėgti nuskristi maždaug 12–15 kilometrų, o skrendant pavėjui – gerokai toliau.
Pagal analogiją tokia kelionė būtų panašu į tai, kad vidutinis žmogus per vieną kelionę įveiktų šiek tiek daugiau nei 10 000 kilometrų – maždaug atstumą nuo Šiaurės ašigalio iki pusiaujo.
Parengta pagal ScienceDaily.com
