Pavadinta „Visata 25“, pelių utopija buvo kuriama griežtai atsižvelgiant į pelių poreikius ir buvo sukurta specialiai tenkinant kiekvieną jų užgaidą.

1968-1972 m. gyvūnų elgesio ir populiacijos kontrolės ekspertas Johnas B. Calhounas sukūrė tai, kas iš esmės buvo pelių utopija, sukurta siekiant patenkinti visus jų poreikius.

Gaubtas, kuriame buvo daug maisto, vandens, patalynės ir bent jau iš pradžių vietos, buvo 256 cm kraštinės kvadratas, aptvertas 137 cm aukščio sienomis. Pirmosios 94 cm sienos buvo sukonstruotos taip, kad pelės galėtų lipti aukštyn, tačiau 43 cm aukščio statmena siena neleido joms ištrūkti.

Kiekviena siena turėjo prie jos prilituotą šešiolika vertikalių tinklinių tunelių – laiptinėmis. Nuo kiekvienos laiptinės atsivėrė keturi horizontalūs koridoriai, kiekvienas iš jų vedė į keturis inkilus. Tai reiškia, kad iš viso yra 256 inkilai, kiekviename iš jų galima laikyti penkiolika pelių.

Nepaisant to, kad Calhounas stengėsi užtikrinti, jog tobulos pelių visuomenės gyventojai niekada nieko nepritrūktų, per dvejus eksperimento metus beveik viso pelės buvo negyvos. Taigi, kas atsitiko?

Eksperimento pradžioje, Calhounas į aptvarą uždarė keturias sveikų pelių poras. Pirmąsias 104 dienas pelės tyrinėjo savo naują buveinę, pažymėjo savo teritoriją ir pradėjo kurti lizdus. Tada gyventojų skaičius ėmė didėti – padvigubėdavo kas 55 dienas.

Puikiai išmanantis graužikų populiacijas iš dešimčių ankstesnių eksperimentų, Calhounas tikėjosi, kad jo pelių rojuje patikimai ir patogiai gali gyventi 3840 pelių.

Prieš sukurdamas „Visatą 25“, Calhounas atliko daug panašių eksperimentų su graužikais. Visi jie baigėsi nesėkme.

Pavyzdžiui, vieno eksperimento metu Calhounas sukūrė aptvarą, kuriame būtų galima lengvai laikyti 5000 žiurkių, tačiau galutinis gyventojų skaičius niekada nepadidėjo virš 200, nepaisant neriboto maisto, vandens ir visiško plėšrūnų ar grėsmių nebuvimo. Be to, Calhounas pastebėjo, kad, nepaisant daug vietos, jo graužikai dažnai susiburia kartu, o tai nulėmė socialinės struktūros suskaidymą tarp gyventojų.

Šis neįprastas reiškinys paskatino Calhouną sukurti terminą „Elgsenos grimzdimas“ („Behavioural Sink“) -  tai, kas, jo manymu, buvo neišvengiamas bet kurios per daug apgyvendintos visuomenės žlugimas.

Iš pradžių eksperimentas vyko sėkmingai, o pelės gyveno santykinai harmoningai ir per metus nuo aštuonių itin sveikų pelių populiacija išsipūtė iki 620 narių.

Buvo labai rūpinamasi, kad pelėms būtų užtikrintas neribotas maistas ir vanduo, leidžiantys pelėms ėsti ar gerti, kai tik joms patinka, ir visada buvo vietos ir švarios patalynės, kad patelės galėtų ramiai ir saugiai auginti jauniklius.

Nepaisant to, Calhounas pastebėjo, kad po 315 eksperimento dienos viskas pradėjo blogėti. Visų pirma pastebimai sumažėjo gyventojų skaičius. Nors iš pradžių pelių populiacija padvigubėdavo kas 55 dienas, po 315 dienos, pasak Calhouno užrašų, tai nutikdavo tik kas maždaug 145 dienas. Tai atrodė nelogiška, nes tuo metu dar buvo pakankamai vietos papildomoms 3000 pelių.

Be to, kad sumažėjo gyventojų skaičius, Calhounas taip pat pastebėjo staigius patinėlių ir patelių elgesio pokyčius. Socialiniai ryšiai nutrūko, o pelių patinai be būtinybės ginti savo teritoriją ar maisto šaltinį (nes jų buvo užtektinai) sudarė grupes, kurios atsitiktinai atakavo viena kitą be jokios priežasties.

Panašiai patelės pradėjo apleisti ir net pulti jauniklius, ir lėtai, bet užtikrintai, tiek patinėliai, tiek patelės paprasčiausiai nustojo veistis.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (16)