Libijos diktatoriaus Gadafio inžinerinis megaprojektas, pramintas „8-uoju pasaulio stebuklu“ – Didžioji dirbtinė upė (Foto, Video)  (9)

Didžioji dirbtinė upė buvo didžiausias drėkinimo projektas pasaulyje – Libijos vyriausybė išdidžiai paskelbė jį „aštuntuoju pasaulio stebuklu“.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2023-04-26 Libijos diktatoriaus Gadafio inžinerinis megaprojektas, pramintas „8-uoju pasaulio stebuklu“ – Didžioji dirbtinė upė (Foto, Video)  (9)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Vienas didžiausių civilinės plėtros projektų, kurių ėmėsi keturiasdešimt dvejus metus Libiją valdęs Muammaras Gaddafi, buvo Didžioji dirbtinė upė (DDP). Gaddafi svajonė buvo tiekti gėlą vandenį visiems šalies gyventojams, o dykumą paversti žaliais derlingais plotais.

Kad ši svajonė taptų realybe, Gaddafi užsakė didžiulį inžinerinį projektą, susidedantį iš požeminių vamzdžių tinklo, kuris tiektų gėlą vandenį iš senovės požeminių vandeningųjų sluoksnių giliai Sacharoje į sausras kenčiančius Libijos miestus.

Gaddafi tai pavadino „aštuntuoju pasaulio stebuklu“. Vakarų žiniasklaida tai vadino kaip „tuštybės projektas“ ir „pamišusio šuns svajonė“. Tačiau tiesa yra ta, kad Didžiosios dirbtinės upės projektas“ yra fantastiška vandens tiekimo sistema, pakeitusi libiečių gyvenimą visoje šalyje.

Libija yra viena saulėčiausių ir sausiausių pasaulio šalių. Yra vietų, kuriose dešimtmečius gali visai neiškristi kritulių, ir net aukštumose krituliai būna retai, pavyzdžiui, kartą per 5–10 metų.

Mažiau nei 5% šalies gauna pakankamai kritulių nusistovėjusiam žemės ūkiui. Didžioji dalis Libijos vandens tiekimo būdavo gaunama iš pakrantėje esančių gėlinimo įrenginių, kurie buvo brangūs ir todėl naudojami tik buities reikmėms. Mažai kas liko žemei laistyti.

 

1953 m. ieškant naujų naftos telkinių pietų Libijoje, buvo aptikta daug senovinių vandens sluoksnių. Žvalgymo komanda atrado keturis didžiulius baseinus, kurių kiekvieno pajėgumas siekė nuo 4 800 iki 20 000 kubinių km.

Didžioji šio vandens dalis buvo surinkta prieš 14 000–38 000 metų, dar nesibaigus paskutiniam ledynmečiui, kai Sacharos regionas buvo vidutinio klimato. Vėlesnė analizė parodė, kad šis radinys buvo Nubijos smiltainio vandeningojo sluoksnio sistemos dalis, didžiulis „fosilinio vandens“ rezervuaras.

Po to, kai M. Gaddafi su bendrininkais 1969 m. įvykdė bekraujį perversmą (Libija iš monarchijos tapo Arabų respublika), valdžia nedelsdama nacionalizavo naftos kompanijas ir pradėjo naudoti pajamas iš naftos šimtams gręžinių įrengti, kad iš dykumos vandeningųjų sluoksnių atsigabentų gėlo vandens.

Iš pradžių M. Gaddafi planavo dykumoje, kur buvo rastas vanduo, įgyvendinti didelius žemės ūkio projektus, tačiau devintojo dešimtmečio pradžioje planai buvo pakeisti ir buvo parengti didžiulio vamzdynų tinklo į pakrantę projektai.

 

1983 m. vyriausybei įsteigė Didžiosios dirbtinės upės direkciją, kuri valdė projektą, ir sudarė pirmosios šakos, vadinamos GMR 1 arba I etapu, statybos sutartį.

1984 m. rugpjūtį Muammaras Gaddafi padėjo pamatinį akmenį vamzdžių gamyklai Bregoje, ir Didžiosios dirbtinės upės projektas oficialiai prasidėjo. Dykumos grunte buvo iškasta apie 1300 šulinių, kai kurie iki 500 metrų gylio, kad pumpuotų vandenį iš požeminio vandens rezervo.

Tęsinys kitame puslapyje:

Pasidalinkite su draugais
(181)
(8)
(173)

Komentarai (9)