Minint 52-ąsias išsilaipinimo Mėnulyje metines: kodėl ten daugiau nebeskrendame?  (1)

1969 m. liepos 20 d. „Apollo 11“ misijos metu žmogaus pilotuojamu erdvėlaiviu buvo nusileista ir išsilaipinta Mėnulyje. Tai tapo istoriniu įvykiu, padėjusiu pradžią platesniems kosmoso tyrinėjimams. Minint 52-antrasias išsilaipinimo vieninteliame Žemės palydove metines, prisiminkime šią didingą istoriją ir tai kodėl žmonės daugiau nebeskrenda į Mėnulį.


„Apollo 11“ – daugiau, nei tik skrydis

„Tai mažas žingsnelis žmogui, bet didelis šuolis žmonijai“, – legendinė Neilo Armstrongo, pirmojo žmogaus išsilaipinusio Mėnulyje, žodžiai, žinomi turbūt daugumai iš mūsų. Ir tai tiesa – „Apollo 11“ tapo įpatinga misija, apipinta legendomis ir paslaptimis.

Erdvėlaivio ekipažą sudarė Neilas Armstrongas, komandinio modulio pilotas Maiklas Kolinsas ir Mėnulio modulio pilotas Bazas Oldrinas. Ko dauguma nežino yra tai, kad N.Armstrongas neturėjo būti pirmasis žmogus, žengęs ant uolėto paviršiaus – B.Oldrinas turėjo eiti pirmas, tačiau norėdamas įamžintį savo išsilaipinimą, paprašė kolegos jį nufotografuoti lipantį iš raketos. Tokiu būtų N.Armstrongas tapo pirmuoju žmogumi, išsilaipinusiu kosmose.

Po simbolinės nuotraukos buvo pririnkta 22 kg. grunto pavyzdžiams. Dėl tokio papildomo svorio, komandai teko išmesti dalį įrangos – palikti ją Mėnulio paviršiuje.

Pagal Jungtinių Amerikos Valstijų vykdytą „Apollo“ programą, tarp 1969 m. ir 1972 m. Mėnulyje iš viso išsilaipino 12 žmonių, iš kurių – visi vyriškos lyties. Nuo paskutinės išsilaipinimo misijos „Apollo 17“ praėjo beveik 50 metų, tad kyla klausimas – kodėl žmonija daugiau nebeskrenda į Mėnulį?

Mėnulio bazė

 

Mokslininkai ir verslininkai jau seniai siekė Mėnulyje sukurti įgulos bazę – Mėnulio kosminę stotį.

„Nuolatinė žmonių tyrimų stotis Mėnulyje yra kitas logiškas žingsnis“, – anksčiau „Business Insider“ sakė buvęs astronautas Chrisas Hadfieldas.

Mėnulio bazė galėtų virsti degalų sandėliu giliojo kosmoso misijoms, padėtų sukurti precedento neturinčius kosminius teleskopus, palengvintų gyvenimą Marse ir padėtų išspręsti įsisenėjusias mokslines paslaptis apie Žemę ir Mėnulio sukūrimą. Tai netgi galėtų paskatinti klestinčią nežemišką ekonomiką, galbūt paremtą Mėnulio kosmoso turizmu.

Tačiau daugelis astronautų ir kitų ekspertų mano, kad didžiausios kliūtys, trukdančios įgyvendinti šią (ir apskritai visas Mėnulio misijas), yra banalios ir netgi šiek tiek slegiančios.

Finansai – brangu, bet ar per brangu?

Esminė kliūtis bet kokiai kosminių skrydžių programai, ypač misijoms, kuriose dalyvauja žmonės, yra didelės išlaidos. NASA biudžetas, palyginti su praeitimi, yra nedidelis.

Skaitomiausi Naujausi

 

„NASA dalis federaliniame biudžete 1965 m. pasiekė aukščiausią tašką – 4 proc.“, – 2015 m. liudydamas Kongrese sakė „Apollo 7“ astronautas Walteris Cunninghamas. „Pastaruosius 40 metų ji išliko mažesnė nei 1 proc., o pastaruosius 15 metų artėjo prie 0,4 proc. federalinio biudžeto.“

2005 m. NASA ataskaitoje apskaičiuota, kad grįžimas į Mėnulį per 13 metų kainuotų apie 104 mlrd. dolerių (šiandien, atsižvelgiant į infliaciją, – 133 mlrd. dolerių). Šiandieniniais doleriais „Apollo“ programa kainavo apie 120 mlrd. dolerių.

Taip pat pilotuojami tyrimai yra brangiausias kosmoso projektas, todėl jiems sunkiausia gauti politinę paramą.

Prisiminkime ir tai, kad pastaruosius dešimtmečius buvo kuriami erdvėlaiviai ir Tarptautinė kosminė stotis, pareikalavusi didžiosios finansų dalies.

Pasikeitęs požiūris

Kai JAV pirmą kartą išsilaipino Mėnulyje, NASA pasirinko greičiausią įmanomą kelią. Prioritetas buvo įveikti Rusiją, o ne sukurti aiškų kelią būsimoms kelionėms.

 

„Vietoj logiškų žingsnių kuriant tvarų nuolatinės prieigos ir veiklos Mėnulyje modelį, tai buvo labiau šuolis į Mėnulio paviršių“, – CNN komentavo Blairas DeWittas, „Lunar Station Corporation“ (LSC), Mėnulio duomenų tvarkymo startuolio Kembridže, Masačusetso valstijoje, generalinis direktorius. „Dėl nenormalios rinkos struktūros neliko priemonių sukurti tiekimo grandinę, reikalingą nuolatiniam įrangos, medžiagų ir žmonių gabenimui į Mėnulį.“

Dabar tą pačią struktūrą reikia atkurti be Šaltojo karo aistros, stumiančios į priekį. Motyvacija vykti į Mėnulį turi būti pagrįsta siekiu tyrinėti, o ne laimėti.

Pavojingesnis, nei atrodo

Politinės kovos dėl NASA misijos ir biudžeto nėra vienintelė priežastis, kodėl žmonės dar negrįžo į Mėnulį. Mėnulis taip pat yra 4,5 mlrd. metų senumo mirtini spąstai žmonėms, todėl jo negalima nuvertinti.

Mėnulio paviršiuje gausu kraterių ir riedulių, keliančių grėsmę saugiam nusileidimui. Prieš pirmąjį nusileidimą Mėnulyje 1969 m. JAV vyriausybė išleido milijardus dabartinių dolerių, kad sukurtų, paleistų ir pristatytų į Mėnulį palydovus, kurie kartografuotų jo paviršių ir padėtų misijų planuotojams ieškoti galimų „Apollo“ nusileidimo vietų.

 

Tačiau didesnį rūpestį kelia tai, ką per amžius sukūrė meteoritų smūgiai: Mėnulio dulkės, dar vadinamos regolitu.

Pietų Kalifornijos universiteto aeronautikos inžinierius Madhu Thangavelu 2014 m. rašė, kad Mėnulį dengia „smulkus, viršutinis Mėnulio dulkių sluoksnis, kai kuriuose regionuose kelių colių gylio, kuris dėl sąveikos su Saulės vėju yra elektrostatiškai įkrautas ir labai lipnus, todėl labai greitai užteršia skafandrus, transporto priemones ir sistemas“.

Taip pat kyla problemų dėl saulės šviesos. Maždaug 14 dienų Mėnulio paviršių tiesiogiai veikia aštrūs saulės spinduliai. Mėnulis neturi apsauginės atmosferos. Kitas 14 dienų yra visiškoje tamsoje, todėl Mėnulio paviršius yra viena šalčiausių vietų Visatoje.

Be finansinių ir techninių iššūkių, privačioms kosmoso bendrovėms nuolat kyla sunkumų dėl visuomenės požiūrio. „Jei eisite gatve ir pasakysite, kad kuriate įmonę, kuri skraidins krovinius į Mėnulį, galite sulaukti kreivo žvilgsnio. Žmonės turi patikėti, kad galima kurti verslą Mėnulyje“, – sako „Astrobotic“ generalinis direktorius Johnas Thorntonas. „Visą ankstesnę veiklą Mėnulyje finansavo supervalstybės. Kas gali pasakyti, kad privati bendrovė gali ten nusileisti ir uždirbti pinigų?“

Vis dėlto – skrisime

 

Naujos NASA „Artemis“ programos tikslas – sugrąžinti žmones į Mėnulį, geriausia – ilgalaikėms tyrimų misijoms. Vienas iš programos elementų yra orbitinės stoties, skrajojančios aplink Mėnulį, sukūrimas.

Pradžioje buvo planuojama, kad stotis bus pastatyta prieš žmonių skrydžius, bet vėliau planai keitėsi, kai ankstesnio prezidento Donaldo Trumpo administracija pareikalavo žmonių skrydžio į Mėnulį ne vėliau, nei 2024-ųjų spalį. Tada svarstyta stoties atsisakyti apskritai arba jos statybas pavėlinti iki 2027 metų.

Sugrįžimo į Mėnulio misiją NASA pavadino Artemidės – Apolono sesės dvynės vardu. Taip siekta simboliškai pagerbti ir susieti misiją su Apollo.

Aut. teisės: 15min.lt
Autoriai: Agnė Tarailaitė
(36)
(2)
(34)

Komentarai (1)