Rusiško „Titaniko“ tragedija Juodojoje jūroje: ties mirties slenksčiu akivaizdžiai pasireiškė tikroji žmonių prigimtis  ()

Prieš 35 metus, paskutinę 1986-ųjų rugpjūčio dieną, Juodojoje jūroje, 13 km nuo Novorosijsko uosto, nuskendo laivas „Admiral Nachimov“ – tuometės Sovietų Sąjungos keleivinio laivyno pasididžiavimas.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2021-09-03 Rusiško „Titaniko“ tragedija Juodojoje jūroje: ties mirties slenksčiu akivaizdžiai pasireiškė tikroji žmonių prigimtis  ()

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Užsienio žiniasklaida įvykį pavadino „siaubinga sovietų „Titaniko“ tragedija“.

Katastrofos, nusinešusios 423 žmonių gyvybę, – tarp jų buvo ir 25 keleiviai iš Lietuvos, – priežastimi tapo „Admiral Nachimov“ susidūrimas su krovininiu laivu „Piotr Vasev“.

Baisios nelaimės buvo galima išvengti, bet abiejų laivų kapitonai – patyrę jūrų vilkai – dėl tragiško atsitiktinumo padarė lemtingas klaidas, pražudžiusias daugybę žmonių.

Užplaukė ant minų

„Admiral Nachimov“ biografija buvo turtinga. Šis laivas pavadinimu „Berlin“ 1925 m. kovą buvo nuleistas į vandenį Vokietijos uoste Liubendorfe. Tų pačių metų rugsėjį garlaivis atliko pirmąją kelionę į Niujorką, o paskui reguliariai vykdė transatlantinius reisus iki 1938 m. vasaros.

1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. „Berlin“ buvo paverstas Vokietijos kariuomenės laivu-ligonine. Tada jame įvyko pirmasis incidentas: sprogus katilui žuvo 17 ekipažo narių. Tačiau paskui per visą karą laivas be praradimų gabeno sužeistus vokiečių kareivius.

1945-ųjų sausio pradžioje karas atsirito į Trečiojo reicho teritoriją, Rytų Prūsijoje ir Pomeranijoje, vadinamajame Kuršo katile, susitelkė apie 2 mln. vokiečių – civilių ir kariškių, apsuptų sovietų armijos. Vokiečiai parengė operaciją „Hanibalas“, kurios tikslas buvo evakuoti žmones ir techniką.

Tam buvo pasitelktas ir „Berlin“ – jis 1945 m. sausio pabaigoje priartėjo prie Latvijos uosto Liepojos. Siekiant apsiginti nuo sovietų aviacijos ir povandeninių laivų „Berlin“ lydėjo sustiprintas karinių laivų konvojus.

Bet ties Liepojos uosto vartais nuaidėjo sprogimas – „Berlin“ kliudė povandeninę miną. Nepaisant didžiulės skylės, laivas judėjo toliau negalėdamas normaliai manevruoti. Netrukus „Berlin“ kliudė kitą miną ir nuskendo.

Ištraukė ir suremontavo

Po karo, 1947-aisiais, uosto prieigose iš vandens kyšojusį vokiečių laivą apžiūrėję narai buvo nustebinti kokybės: korpusas liko tvirtas, be korozijos pėdsakų. Sovietų specialistai padarė išvadą, kad „Berlin“ galima suremontuoti ir naudoti. Laivas buvo pakeltas nuo dugno ir nutemptas į Kronštatą, esantį prie dabartinio Sankt Peterburgo.

Ten „Berlin“ buvo pervadintas „Admiral Nachimov“ – garsaus Rusijos karinių jūrų pajėgų vado garbei. Bet Kronštate nepakako specialistų ir pajėgumų remontą atlikti iki pabaigos. Todėl 1949 m. „Admiral Nachimov“ buvo išsiųstas į Rytų Vokietiją, kur prastovėjo net iki 1957-ųjų.

Laivas tapo prestižinis

Pirmasis „Admiral Nachimov“ sovietinis kapitonas Nikolajus Sobolevas buvo nustebintas jam patikėto garlaivio vidaus apdailos. Apžiūrėjęs kajutes, denius ir technines patalpas N.Sobolevas pamatė, kad „Admiral Nachimov“ primena muziejų ar rūmus.

Į Juodąją jūrą atplukdytas „Admiral Nachimov“ garsėjo nepriekaištinga reputacija dėl komfortiškumo ir profesionalaus ekipažo. Maža to, per sustojimus uostuose keleiviams buvo siūlomi kelių valandų pasivaikščiojimai. Ši atrakcija tapo ypač populiari ir išgarsino laivą visoje pakrantėje.

1960–1970 m. „Admiral Nachimov“ buvo filmuojamos televizijos laidos, didelio populiarumo sulaukęs vaidybinis filmas „Damos kviečia kavalierius“. Dėl to laivu plaukdavo žinomi žmonės, tai garantavo ekipažui stabilų uždarbį ir premijas.

„Admiral Nachimov“ atlikdavo ir tarpžemyninius reisus: pasiekė Kubą, Afrikos pakrantes, Vidurinių Rytų uostus.

1978 m. dėl sveikatos tarnybą palikusį kapitoną N.Sobolevą pakeitė 56-erių Vadimas Markovas – patyręs jūreivis, dideliais keleiviniais laivais plaukiojęs tarptautiniais maršrutais. Būtent jis vadovavo „Admiral Nachimov“ lemtingą 1986-ųjų rugpjūčio 31-osios naktį.

Pramušė lyg taranas

Japonijoje pastatytas 170 m ilgio krovininis laivas „Piotr Vasev“ gabeno 30 tūkst. tonų kanadietiškų grūdų.

Milžinas aukštais bortais buvo tikras plieno taranas, jis po susidūrimo akimirksniu pramušė pakankamai tvirtą „Admiral Nachimov“ bortą.

Gelbėjimo operacija nelaimės vietoje truko kelias dienas, nors visi likę gyvi buvo rasti katastrofos naktį. Aukų skaičius buvo milžiniškas – žuvo 423 iš 1234 žmonių, plaukusių „Admiral Nachimov“: 359 keleiviai ir 64 ekipažo nariai.

Aukos buvo gabenamos į Novorosijsko uosto prieplauką. Ten į geležinkelio vagonus-šaldytuvus buvo kraunami kūnai, atpažinti aukų įleisdavo artimuosius. Visi jie reikalavo kuo greičiau nustatyti tragedijos kaltininkus.

 

Kol vyko tyrimas, susidūrusių laivų kapitonai V.Markovas ir Viktoras Tkačenka laiką leido už grotų.

Spąstai vidury jūros

Išsigelbėjusieji pasakojo, kad išplaukiant nebuvo jokių nelaimės ženklų. Tarsi klasikiniame filme apie katastrofas laive iškart prasidėjo diskoteka, ketvirtajame denyje vyko gyvo garso koncertas, restoranus ir barus užpildė poilsiautojai, besimėgaujantys kruizu.

Buvo karšta diena, daugelis į kruizinę kelionę pasiėmė vaikus. Keleiviai, apsistoję žemutinių denių kajutėse, atsidarė iliuminatorius prasivėdinti.

Susidūrimo momentą pastebėjo tiktai tie žmonės, kurie gėrėjosi naktiniu dangumi laivo dešinėje pusėje. Jie matė, kaip artėja didžiulis krovininis laivas, bet iš pradžių pamanė, kad viskas gerai. O 23 val. 12 min. visi strimgalviais puolė į šalis – likus sekundėms iki akimirkos, kai sausakrūvis priekiu pramušė keleivinio laivo bortą.

„Piotr Vasev“ po vandeniu pralaužė „Admiral Nachimov“ korpuse 84 kv. metrų skylę. Ji driekėsi per skyrius, kuriuose buvo varikliai, mazuto ir dyzelinių degalų talpyklos, maisto sandėliai ir laivo triumas.

Keleiviai, kurie nematė susidūrimo, nors ir buvo išversti iš kojų, nesuprato, kas įvyko.

„Admiral Nachimov“ pavojus nebuvo paskelbtas ir jis plaukė toliau. Vėliau tardytojai nustatys, kad kapitonas bandė gelbėti laivą kreipdamas jį ant seklumos.

Netrukus užgeso šviesos, o praėjus 4 minutėms po susidūrimo „Admiral Nachimov“ pasviro 45 laipsnių kampu, ir laive prasidėjo baisi panika. Vanduo plūstelėjo į vidų – tai pagreitino atviri apatinių denių iliuminatoriai.

Tie, kurie buvo denyje, šoko į jūrą. Kiti ropštėsi ant kylančio borto ir nuo jo slydo į vandenį. Iš bakų pasipylė degalai, sukaustydami vandenyje atsidūrusių žmonių judesius. Tiktai per stebuklą nekilo gaisras.

Baisus likimas ištiko ir vaikus, kuriuos tėvai paguldę miegoti užrakino kajutėse, o patys nuėjo į viršutinius denius. Likę gyvi prisiminė, kad pagalbos besišaukusių vaikų klyksmai buvo baisiausi tos nakties garsai.

 

Katastrofos liudininkų žodžiais, ties mirties slenksčiu akivaizdžiai pasireiškė tikroji žmonių prigimtis. Buvo tokių, kurie atiminėjo iš kitų gelbėjimosi liemenes, kovojo už bet kokį plūduriuoti galintį daiktą – laivo apdailos gabalą, gelbėjimosi ratą, medinį suolą ar gultą.

Tačiau buvo ir tokių, kurie iki paskutinės akimirkos kartu su įgulos nariais padėjo gelbėtis pagyvenusiems žmonėms, moterims ir vaikams, atiduodami jiems savo liemenes.

„Admiral Nachimov“ kapitonas V.Markovas iki paskutinės akimirkos liko ant tiltelio, kol buvo nuplautas už borto. V.Markovas buvo išgelbėtas iš vandens.

Lemtinga klaida

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad „Admiral Nachimov“, „Piotr Vasev“ ir Novorosijsko laivybos kontrolės posto kapitonai žinojo, jog laivai turės prasilenkti 23 val. 10 min.

Pagal tarptautines navigacijos taisykles „Admiral Nachimov“ privalėjo praleisti sausakrūvį laivą. Tačiau uosto dispečeris susisiekė su „Piotr Vasev“ kapitonu V.Tkačenka ir paklausė, ar jis galėtų duoti kelią keleiviniam garlaiviui, nes jame yra beveik tūkstantis keleivių su vaikais. V.Tkačenka pažadėjo.

22 val. 30 min. keleivinio laivo įgula pasidomėjo situacija ir jiems pranešė, kad krovininio laivo kapitonas praleis „Admiral Nachimov“. Paaiškėjo, kad 23 val. kapitonas V.Markovas nustatė kursą (teisę jį pakeisti turi tik kapitonas) ir perdavė valdymą savo padėjėjui Aleksandrui Čiudnovskiui, o pats nuėjo į savo kajutę ilsėtis.

Po poros minučių A.Čiudnovskis atkreipė dėmesį į pasirodžiusias laivo šviesas. Vairininko jis paprašė nustatyti atstumą.

„Kurso pasikeitimas per dvi minutes – du laipsniai, mes artinamės vienas prie kito“, – atsakė jam „Admiral Nachimov“ vairininkas Jevgenijus Smirnovas. Netrukus A.Čiudnovskis vėl paprašė nustatyti atstumą ir darsyk gavo patvirtinimą, kad atstumas tarp laivų sparčiai mažėja.

„Admiral Nachimov“ kapitono padėjėjas radijo ryšiu susisiekė su sausakrūvio įgula: pasitikslino, ar krovininis laivas juos praleis, ir gavo patvirtinimą.

Bet atstumas tarp laivų ir toliau mažėjo. A.Čiudnovskis pamatė, kad „Piotr Vasev“ netrukus bus toje linijoje, kuria turi praplaukti „Admiral Nachimov“. Užuot skubiai informavęs V.Markovą, kas vyksta, A.Čiudnovskis, pažeisdamas taisykles, pasuko į kairę tikėdamasis, kad dešinėje paliks „Piotr Vasev“.

 

Tada A.Čiudnovskis vėl ir vėl keitė kursą. Jis matė, kad vyksta katastrofiškas suartėjimas, ir radijo ryšiu klausinėjo sausakrūvio įgulos, ką jie daro.

Po dviejų minučių įvyko susidūrimas.

Vėliau ekspertai nustatys, kad jei A.Čiudnovskis nebūtų pakeitęs kurso, laivai, nors ir pavojingai arti, galėjo prasilenkti.

Iškart po susidūrimo ant tiltelio atbėgo kapitonas V.Markovas: ėmė keikti padėjėją, kodėl jis pakeitė kursą.

Brangus laikas šioje situacijoje buvo iššvaistytas ieškant kaltininko.

Po dviejų minučių, kai laivas ėmė svirti, A.Čiudnovskis nusileido į kajutę ir užsidarė. Vėliau narai turėjo atlikti daug darbo, kad išlaužtų duris ir iškeltų jo kūną į paviršių iš „Admiral Nachimov“, nugrimzdusio į 50 metrų gylį.

Blaškėsi sumaištyje

Pagal pavojingų zonų praplaukimo ir artėjimo prie kito laivo taisykles V.Markovas privalėjo būti ant kapitono tiltelio ir asmeniškai vadovauti procesui. O po susidūrimo jis tęsė „Admiral Nachimov“, kuris greitai pasviro ir prisipildė vandens, judėjimą, užuot nedelsdamas paskelbęs pavojų ir davęs įgulai įsakymą evakuoti keleivius.

Kapitonas aiškino, kad to padaryti negalėjo, nes užgeso šviesa. Tačiau praėjus dviem minutėms po susidūrimo antrasis mechanikas sugebėjo pasiekti denį, kuriame buvo avarinis generatorius, ir jį užvedė. Nors kurį laiką maitinimas buvo atkurtas, kapitonas nepaskelbė aliarmo.

Vietoj to V.Markovas pasiuntė porą jūreivių į apačią įvertinti laivui padarytos žalos dydį.

Kai laivas pradėjo greitai svirti ant dešinio borto, kapitonas nusiuntė sausakrūviui pranešimą reikalaudamas skubiai nuleisti į vandenį visą gelbėjimo įrangą ir įsakė savo įgulai paruošti valtis.

Tačiau komanda buvo pavėluota. Jūreiviai numetė tik vieną valtį, kuri buvo kairėje pusėje. Jie pradėjo svaidyti į vandenį savaime išsiskleidžiančius plaustus, tačiau dalis jų dėl pažeistų tvirtinimų buvo tvirtai pririšti viela, todėl liko nepajudinti.

Viskas prieš keleivius

 

„Piotr Vasev“ kapitonas V.Tkačenka iš Kanados gabeno grūdus ir skubėjo greitai pasiekti Novorosijską – plaukė 12,5 mazgo greičiu. Jis 21 val. 30 min. užlipo ant tiltelio ir perėmė laivo valdymą. Šalia kapitono buvo trečiasis padėjėjas Piotras Zubiukas.

Kai „Admiral Nachimov“ pajudėjo iš uosto, šio laivo kapitono padėjėjui A.Čiudnovskiui ir dispečeriui V.Tkačenka patvirtino, kad praleis laivą, bet to nepadarė.

V.Tkačenka vairavo sausakrūvį vadovaudamasis navigacine aparatūra, nors pagal taisykles privalėjo stebėti situaciją per žiūronus. Tuo pat metu jam puikiai buvo matyti ryškiai apšviestas keleivinis garlaivis.

Kai tyrėjai klausė, kodėl jis neužleido kelio, V.Tkačenka atsakinėjo: „Maniau, kad prašoksiu.“

Pasak liudijusių kolegų, V.Tkačenka buvo savo srities profesionalas. Tačiau sausakrūvio kapitonas garsėjo ekstravagantiškais veiksmais: jam patiko pavojingi ir kartu tikslūs manevrai, dėl kurių kitus jūreivius kartais apimdavo siaubas.

Po pirmojo A.Čiudnovskio skambučio „Piotr Vasev“ kapitono padėjėjas P.Zubiukas paprašė nustatyti atstumą ir pranešė V.Tkačenkai, kad vyksta pavojingas suartėjimas. Šis, žiūrėdamas į ekraną, pasakė, kad viskas eina pagal planą, ir paprašė jo netrukdyti.

P.Zubiukas darkart pakartojo, kad atstumas darosi pavojingas. Tačiau V.Tkačenka vėl nepaklausė pareikšdamas, kad įranga rodo, jog tuoj įvyks „gražus prasilenkimas“.

Vėliau ekspertizės metu bus nustatyta, kad navigacijos sistema perdavė duomenis pavėluotai.

V.Tkačenka tik po kito paniško skambučio iš „Admiral Nachimov“ suprato, kad laukia bėda. Jis nurodė maksimalia galia jungti atgalinę pavarą, bet laivas iš inercijos judėjo pirmyn. Pavėluotas manevras į dešinę visiškai nepadėjo: sausakrūvis visu greičiu taranavo „Admiral Nachimov“.

V.Tkačenka greitai pradėjo gelbėjimo operaciją: jo įgula iš vandens ištraukė 37 žmones. Bet kitą dieną „Piotr Vasev“ kapitonas, supratęs, kad įklimpo, pavogė laivo žurnalą iš savo padėjėjo P.Zubiuko.

Pastarasis žurnalą pildė ranka – kaip ir priklauso, detaliai įrašydamas viską, kas vyko sausakrūvyje. Vėliau V.Tkačenka prisipažino, kad jis pratrynė tos nakties duomenis ir paprašė P.Zubiuko įrašyti kitus parametrus. Jūreivio garbei, jis atsisakė, o vėliau iš pieštuko atspaudo ant popieriaus atkūrė kiekvieną žodį tyrėjams.

 

Tragedija nebūtų įvykusi, jei būtų suveikęs bent vienas iš trijų veiksnių: arba „Piotr Vasev“ kapitonas V.Tkačenka būtų praleidęs keleivinį laivą, arba „Admiral Nachimov“ kapitonas V.Markovas būtų likęs savo darbo vietoje, arba padėjėjas A.Čiudnovskis nebūtų pakeitęs kurso. O tą naktį visi trys veiksniai buvo nukreipti prieš „Admiral Nachimov“ keleivius.

Kapitonų likimas

V.Markovas ir V.Tkačenka buvo teisiami 1987 m. kovą Odesoje. Jiems pateikti kaltinimai dėl saugaus eismo taisyklių ir transporto eksploatacijos pažeidimo, nors iš pradžių siekta kapitonams inkriminuoti tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis – tai būtų reiškę mirties bausmę.

Abiem buvusiems kapitonams teismas skyrė po 15 metų laisvės atėmimo, bet po 4 metų Sovietų Sąjunga nustojo egzistuoti.

Toliau V.Markovas bausmę atliko Rusijoje, o V.Tkačenka – Ukrainoje.

1992 m. abiejų šalių prezidentai Borisas Jelcinas ir Leonidas Kravčukas nusprendė kapitonams suteikti malonę. V.Tkačenka tuo metu gydėsi psichikos sutrikimą.

Paleisti iš kalėjimo du buvę kapitonai apsigyveno Odesoje ir neretai sulaukdavo grasinimų iš žuvusiųjų per „Admiral Nachimov“ katastrofą artimųjų.

V.Markovas vėl įsidarbino Juodosios jūros laivybos kompanijoje, kur mokė kursantus kapitono darbo. 2007 m. jis mirė nuo vėžio.

Netrukus po išlaisvinimo V.Tkačenka su šeima persikėlė į Izraelį ir pasikeitė pavardę.

Kalbama, kad taip jis pasielgė baimindamasis Izraelyje gyvenusių „Admiral Nachimov“ aukų artimųjų keršto.

Šioje šalyje V.Tkačenka vėl tapo kapitonu, tiesa, vairavo privačią jachtą. 2003 metų rugsėjį, nepaisant gresiančios audros, jis išplaukė į jūrą. Po kurio laiko kapitono ir dviejų jo bendrakeleivių kūnus bei į uolas sudužusią jachtą rado pakrantės patruliai.

Parengta pagal „Lenta.ru“ inf.




 

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(18)
(3)
(15)

Komentarai ()