Tokijo Yumenoshima parko kampe yra aukštas A formos pastatas. Viduje ant betoninių grindų ir metalinių atramų pakeltas stovi nusidėvėjęs žvejybos laivas. Šiandien laivas iš esmės pamirštas, tačiau prieš 67 metus šis įprastas laivelis buvo protesto prieš branduolinius ginklus simbolis ir įkvėpė ikonišką popkultūros monstrą.

Laivas, pavadintas Daigo Fukuryu Maru, arba „Lucky Dragon 5“, buvo pastatytas 1947 metais Wakayama prefektūroje, Japonijoje, kaip pelamidžių (bonito) žvejybos laivas, tačiau vėliau buvo pertvarkytas kaip giliavandenių tunų žvejybos laivas.

Tais laikais mediniams laivams buvo leista išplaukti toli į atvirą giliavandenę jūrą, o „Lucky Dragon 5“ atliko penkias keliones į vandenyną, iš kurių paskutinė prasidėjo 1954 m. sausio 22 d.

Tą rytą „Lucky Dragon“ išvyko iš savo namų uosto Yaizu, Šizuoka prefektūroje, Japonijoje. Laivui vadovavo jaunas ir nepatyręs 22 metų Hisakichi Tsutsui, įgulą sudarė 23 nariai. Laivas buvo mažas, vos 28,5 m ilgio, ir nepakankamai galingas, galintis pasiekti tik 5 mazgų (9,3 km/val.) greitį.

Vasario 9 d. vyrai žvejojo į pietus nuo Midvėjaus salos, kai jų tralai įsipainiojo į koralų rifus, todėl jie turėjo nupjauti valą. Netekęs daugumos tinklų jūroje, kapitonas nusprendė plaukti į pietus ir išbandyti savo laimę turtingesnėse žvejybos vietose aplink Maršalo salas.

Beveik prieš 18 mėnesių JAV valstybės departamentas įspėjo Japonijos jūrų saugumo agentūrą, kad dėl planuojamų branduolinių bandymų privaloma nesiartinti prie Enewetako atolo, Maršalo salose.

Po metų, likus penkiems mėnesiams iki bandymo, JAV paskelbė dar vieną pranešimą, kuriame paskelbė, kad pavojaus zona buvo išplėsta į rytus, apimant vandenis aplink Bikinio atolą. Tačiau „Lucky Dragon“ laive niekas nežinojo apie išplėstą apsaugos zoną. Kapitonas Hisakichi manė, kad tol, kol jie bus atokiau nuo Enewetako, jo įgula bus saugi.

1954 m. kovo 1 d., 6.45 val., paskutinę „Lucky Dragon“ žvejybos dieną prieš grįžtant į Yaizu, įgula vis dar kilo iš savo gultų, kai vakarinis dangus nušvito 7 kilometrų skersmens ryškiu ugnies kamuoliu.

Tai buvo „Castle Bravo“ – pirmoji JAV vandenilinė bomba ir galingiausias branduolinis įrenginys. Tiesą sakant, tai buvo per daug galinga. „Castle Bravo“ inžinieriai suklydo apskaičiuodami ginklo išeigą. Tai, kas turėjo būti 6 megatonų sprogimas, virš salos išsiveržė 15 megatonų TNT jėga arba tūkstantį kartų galingiau už tą, kuris vos prieš devynerius metus sulygino Hirošimos miestą.

„Lucky Dragon“ įgula nuskubėjo į denį stebėdamasi žėrinčiu dangumi. Po kelių minučių sprogimo banga švelniai sukrėtė jų laivą. „Lucky Dragon“ buvo maždaug 130 kilometrų nuo hipocentro, saugus nuo tiesioginių sprogimo padarinių, tačiau vis tiek pavojingai arti atominio sprogimo.

Po penkių valandų į atmosferos kraštą pakilęs radioaktyviųjų debesų pluoštas ant laivo pradėjo lyti pelenų ir smulkių koralų dulkių, įmirkytų toksišku radioaktyviųjų izotopų, įskaitant stroncį-90, cezį-137, seleną-141 ir uraną-237, kokteiliu.

Šešias valandas įgula dirbo denyje traukdama tinklus, įkvėpdama toksišką mišinį. Baltos dalelės pateko į akis, nosį, ausis ir burną. Jos dūrė ir graužė akis. Ekipažas nė nenutuokė, kad dulkės, vėliau pramintos shi no hai arba „mirties pelenai“, yra pavojingos.

Jie plikomis rankomis nušlavė dulkes nuo denio. Vienas žvejys Matashichi Oishi net palaižė dulkes, kurias apibūdino kaip smėlingas, bet neturinčias skonio.

Tęsinys kitame puslapyje:

Tą patį vakarą įgulos nariai pradėjo rodyti ūminio apsinuodijimo spinduliuote simptomus, tokius kaip odos nudegimai, pykinimas, vėmimas ir kraujavimas iš dantenų, kurie tik pablogėjo per dvi savaites trukusią kelionę namo.

Pasiekusi Yaizu, įgula buvo nugabenta į ligoninę ir uždaryta į karantiną. Jų galvos buvo nuskustos, o švitintys drabužiai ir turtas buvo palaidoti po žeme. Pats laivas buvo areštuotas, bet ne anksčiau, nei užterštas laimikis buvo išplatintas visoje šalyje ir suvartotas.

Po šešių mėnesių „Castle Bravo“ pareikalavo savo pirmosios aukos – vyriausiojo radijo operatoriaus Aikichi Kuboyama, kuriam buvo vos 40 metų. Įdomu, kad jis nemirė tiesiogiai nuo radiacijos – gydymo metu įgula netyčia buvo užkrėsta hepatitu, perpilant kraują. Visi atsigavo, išskyrus Kuboyamą Aikichi, kuris mirė nuo kepenų cirozės, kurią papildė antrinė hepatito infekcija.

JAV vyriausybė iš pradžių neigė, kad įgula buvo veikiama radioaktyvių nuosėdų. Jie atsisakė atskleisti nuosėdų sudėtį, nes bijojo, kad taip jų varžovė Sovietų Sąjunga gaus pagrindinės informacijos apie branduolinio įrenginio sudėtį ir dizainą.

Kai JAV vyriausybė pagaliau pripažino, kad „Castle Bravo“ bandymas nebuvo vykęs ir paveikė daug didesnę teritoriją, paaiškėjo, kad, be „Lucky Dragon“, radioaktyvios dulkės tam tikru mastu užteršė daugiau nei šimtą kitų žvejybos laivų.

Tunų kaina smuko iš baimės dėl radiacijos, o tonos žuvų, sugautų nuo kovo iki gruodžio, buvo pripažintos netinkamomis vartoti ir sunaikintos. JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) pati nustatė griežtus tunų importo į JAV apribojimus.

„Castle Bravo“ bandymas ir „Lucky Dragon“ tragedija paskatino aršų prieš branduolinius bandymus nukreiptą judėjimą Japonijoje. Visoje šalyje pasirašyta kampanija prieš branduolinius bandymus surinko daugiau nei 32 milijonus parašų, arba trečdalį Japonijos gyventojų.

Galiausiai JAV vyriausybė sutiko sumokėti kompensaciją „Castle Bravo“ bandymo aukoms, pervesdama japonams apie 15 mln. USD. Išgyvenę „Lucky Dragon“ nariai gavo apie 2 mln. jenų (52 000 USD 2019 m. kainomis).  

Praėjus vos trims mėnesiams po incidento su žvejų laivu, japonų kino režisierius Ishirō Honda išleido pirmąjį filmą „Godzilla“ (1954) (japoniškai - Gojira).

Atidarymo scenoje rodoma atsipalaidavusi žvejų grupė laive, žaidžianti šaškėmis ir grojanti gitaromis, kai staiga kyla garsus griaustinis, o įgula nubėga prie laivo turėklų pažiūrėti kas nutiko. Kai jie stebi, kaip iš tolo išsiveržia grybo formos debesis, juos užgriūva sprogimo banga apversdama valtį. Laivas nuskęsta kartu su įgula.

„Godzilla“ tapo branduolinių ginklų alegorija – pabaisa, įkūnijusi žmonijos branduoliniais ginklais sugadintą gamtinį pasaulį.

Tuo tarpu „Lucky Dragon 5“ išvalė ir įsigijo Tokijo žuvininkystės universitetas, kuris jį panaudojo kaip mokomąjį laivą. Laivas nurašytas 1967 m., jį nusipirko Tokijo metropolijos vyriausybė.

Laivas buvo restauruotas ir 1976 m. visuomenei buvo atidaryta parodų salė Yumenoshima parke, Tokijo Koto varde (rajone). Be tikro laivo lankytojai gali pamatyti įvairius nelaimingos kelionės artefaktus, įskaitant jo žurnalą, radiją ir įgulai priklausančius daiktus.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Amusing Planet

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()