„Triumo Nr. 4 net neatidarinėjo“

Kapitonas N.Lapšinas įsakė pasiųsti nelaimės signalą iškart po pirmojo smūgio į akmenis.

„Radistas eteryje dirbo tol, kol pusiau apsemtoje vairinėje nenustojo veikti racija. Nelaimės signalą jis perdavinėjo atviru tekstu, o ne šifruote, kaip apie tai rašė kai kurie autoriai, su tiksliomis nelaimės vietos koordinatėmis, – paaiškino A.Biriukovas. – Signalą priėmė daugelis radijo stočių, tarp jų ir sovietiniai laivai, buvę vos už kelių valandų kelio nuo „Indigirkos“. Tačiau įplaukti į Japonijos teritorinius vandenis niekas iš jų nesiryžo.“

Pagalba atėjo tik po daugiau nei 30 valandų. Pralaukęs audrą, gruodžio 13-osios dieną prie „Indigirkos“ priplaukė Japonijos garlaivis „Karafuto Maru“.

1995 metais Japonijos ambasados Maskvoje informacijos skyrius Rusijai perdavė dokumentą, kuriame surinkti Sarafucu kaimo gyventojų prisiminimai apie tai, kaip buvo gelbėjami žmonės iš „Indigirkos“. Jame rašoma, kad gelbėjimo darbus ketinta pradėti dar gruodžio 12-ąją, vos tik buvo gauta žinia apie katastrofą patyrusį sovietų laivą. Laivas „Sosui Maru“ išplaukė į avarijos vietą, bet dėl stiprios audros nesugebėjo aplenkti iškyšulio ir buvo priverstas grįžti į uostą. „Kitą dieną, gruodžio 13-ąją, bangavimas šiek tiek aprimo, ir trys laivai išplaukė iš Vakanajos. Jie vargais negalais pasiekė avarijos vietą ir šešias valandas darė viską, kad išgelbėtų keleivius. Buvo išgelbėta 311 žmonių. Beje, laivą „Sosui Maru“ buvo išsinuomoję kariškiai, tad majoras Tanabe Riichi, gynybinių įrenginių Sojos apylinkėje statybos padalinio viršininkas, kuris įsakė kapitonui Domonui Mitsuo išvesti laivą į jūrą, buvo pasirengęs pasidaryti harakiri, jeigu laivas būtų patyręs avariją.“

„Senelis pasakojo, kad pas juos pagalba atplaukė tik kitą dieną, apie 10 valandą ryto. Visi laukė sovietų garlaivio, o atplaukė japonų, – pasakoja S.Lavrentjevas. – Tęsėsi stipri audra, priplaukti prie pat „Indigirkos“ nebuvo įmanoma, ir garlaivis sustojo toli nuo mūsų laivo. Japonai pasiuntė dvi dideles valtis, kad jomis būtų pergabenti žmonės. Teko atlikti kelis reisus. Iš pradžių išgelbėjo moteris ir vaikus, o po to jau visus likusius. Senelis ilgai laukė savo eilės, jis buvo vienas iš paskutiniųjų, kuriuos nukėlė nuo „Indigirkos“.

Iš N.Lapšino apklausos protokolo:

„Paskutinis laivą palikau aš. Liko žmonių triumuose, bet jiems padėti būtų buvę galima tik prapjovus bortą autogenu.“

Iš baudžiamosios bylos Nr. 156 kaltinamosios išvados:

„Kapitonas Lapšinas paliko laivą ir perėjo ant garlaivio „Karafuto Maru“ denio, nepaisydamas to, kad katastrofą patyrusio laivo, kuriam jis vadovavo, triumuose dar buvo likę gyvų žmonių (iki 200). … Vadovybė, palikdama katastrofą patyrusį laivą, net neperspėjo triumuose likusių žmonių, kad paviršiuje žinoma apie jų egzistavimą ir kad jiems bus suteikta kokia nors pagalba. Dėl to keleiviai, prabuvę bejėgiškoje padėtyje keturias paras, padarė išvadą, kad apie jų egzistavimą viršuje niekam nėra žinoma, ir ėmė žudytis persipjaudami venas arba nusiskandindami vandenyje.“

Savo parodymuose N.Lapšinas tikino, kad atvykus į Vakanajaus miestą gruodžio 13-osios vakare, jis iš karto pareiškė „garlaivio „Karafuto Maru“ agentui ir uosto policijos viršininkui, kad laive liko žmonių, kad būtina nedelsiant pasiųsti motorinį botą su autogeno aparatu“. Tačiau japonai tikina, kad jie informaciją apie žmones, likusius „Indigirkoje“, gavo tik praėjus trims paroms po to, kai buvo išgelbėti pirmieji keleiviai.

Galbūt keistą nurodomo laiko nesutapimo priežastį atskleidžia N.Tarabankos prisiminimai: „Tik sustojome prie prieplaukos, kaip tarp mūsų atsirado sovietų konsulas Tichonovas. Kaip mes vėliau sužinojome, jis papirko valtininką, tas jį atplukdė naktį ir slapčia išlaipino. Tai Tichonovas nuo vieno kitam ir perdavė komandą sunaikinti visus dokumentus, partinius ir komjaunimo bilietus, kad jie per kratas nepatektų japonams į rankas. Nuteistiesiems pasakė, kad jie prisistatytų „Dalrybprodukt“ darbuotojais, tada teismas į tai atsižvelgs nagrinėdamas bylas.“

Nuteistųjų, likusių pusiau apsemtuose „Indigirkos“ triumuose, įspėti taip elgtis nebuvo įmanoma. Neatmetama, kad visą tą laiką, kol žmonės triumuose laukė pagalbos, o netekusieji vilties skandinosi ir pjaustėsi venas, konsulas Tichonovas derino su Maskva, gelbėti juos ar ne, juk jie galėjo daug ką papasakoti apie Stalino lagerius. Po to, kai 1938 metais, gelbėdamasis nuo arešto ir represijų, pas japonus perbėgo 3-iojo rango valstybės saugumo komisaras Genrichas Liuškovas, japonams buvo gerai žinoma apie Gulago egzistavimą ir apie kraupias sąlygas, kokiomis buvo laikomi nuteistieji.

Kaip ten bebuvo, kai japonai su suvirinimo aparatais sugrįžo prie laivo, ėjo jau penkta tragedijos diena. Sarafucu gyventojų prisiminimuose rašoma: „Gruodžio 16-ąją paaiškėjo, kad „Indigirkoje“ liko dar keleivių. „Sosui Maru“ ir „Sanyo Maru“ trečią kartą išplaukė į tą rajoną. „Indigirkos“ korpuse buvo pralaužta skylė ir išgelbėti dar 28 žmonės. Tris iš jų išgelbėjo Jin Genzo, Sato Koichiro ir kiti. Apsirišę galvas raiščiais iš rankšluosčių (hačimaki) ir tik su strėnjuostėmis (fundoši), jie iki „Indigirkos“ plaukė valtimis per ledinę ir audringą jūrą. Jie išdaužė garlaivio iliuminatorių ir, patekę pro jį vidun, išgelbėjo tris žmones.“

Vienas iš 28 išgelbėtųjų buvo tokios būklės, kad netrukus mirė.

Iš baudžiamosios bylos Nr. 156 kaltinamosios išvados:

„Triumuose buvusius žmones japonai ištraukė tik 1939 metų gruodžio 16 dieną, padarę išpjovas laivo bortuose, o ketvirtajame triume nebuvo padaryta ir to. Tokiu būdu buvo išgelbėti tik 27 žmonės, kurie dar pajėgė įsikibti į japonų nuleistas virves, o nusilpusieji ir ligoniai, kurie dėl savo silpnumo išsilaikyti nebepajėgė, buvo pasmerkti žūčiai.“

„Triumo Nr. 4 net neatidarinėjo, nors ten, greičiausiai, buvo žmonių – tik visiškai nusilpusių, jie jau nerodė jokių gyvybės ženklų“, – patikslina A.Biriukovas.

„Sargybiniai ėmė šaudyti, štai kulka jį ir kliudė“

Išgelbėtieji buvo pervežti į Japonijos uostamiestį Otaru. Hokaido salos gyventojai iš karto pradėjo rinkti pagalbą nukentėjusiesiems. Tačiau konsulas Tichonovas griežtai perspėjo SSRS piliečius: ką nors priimti iš japonų kategoriškai draudžiama. Jis taip pat primygtinai reikalavo, kad visi jie būtų apgyvendinti viename pastate – buvusioje mokykloje. Nuo pasiūlymo perduoti juos į vietinių gyventojų šeimas, kurios buvo pasirengusios pasirūpinti nukentėjusiaisiais, Tichonovas taip pat kategoriškai atsisakė.

„Apgyvendino mus gražiame pastate. Japonai iš karto ėmė rodyti didelį dėmesį. Atėjo gydytojai, Raudonojo Kryžiaus atstovai. O kai gyventojai sužinojo, kad tarp išgelbėtųjų yra vaikų, ėmė nešti jiems drabužius, avalynę, žaislus. Daug delegacijų lankėsi. Japonės moterys siekė apkabinti mažylius. Iš šono žiūri – lyg jos pačios vaikas, gimtas. Ištisomis paromis buvo pasirengusios vaikus ant rankų nešioti. Daugelis fotografavosi su mūsų vaikiukais, – prisiminė N.Tarabanka. – Tarp išgelbėtųjų buvo 14 vaikų. Pačiam mažiausiam – vienas mėnuo, o vyriausiai – mergaitei – 8 metai.“

Japonai pagrįstai manė, kad tarp išgelbėtųjų yra ir Stalino lagerių kalinių. Jie siūlė prieglobstį, jeigu kas nors prisipažins esąs politinis kalinys. Tačiau nė vienas „Indigirkos“ keleivis nesusiviliojo pasiūlymu. Patriotizmą pademonstravo net buvę kriminaliniai nusikaltėliai, nors, sprendžiant iš jų elgesio, SSRS prestižo palaikymas jiem nerūpėjo.

„Senelis pasakojo, kad japonai su jais elgėsi labai šiltai, žmogiškai. Maitino taip sočiai ir skaniai, kad jie pasijuto lyg į pasaką patekę. Atnešdavo drabužių ir užtiesalų, dovanodavo visokiausių įdomių daikčiukų – mūsiškiai vėliau po kelias valandas spėliodavo, kam skirta dovana, kaip ją naudoti. Senelis nors ir nieko nesuprato iš to, ką jam sakydavo, tačiau vis tiek jautė draugišką nusiteikimą, – pasakoja S.Lavrentjevas. – Dėl to seneliui buvo ypač gėda už savo nelaimės draugų elgesį. Daugelis nuolat sargybinių prašinėdavo cigarečių ir japoniškos degtinės. Vos tik ateidavo nauji atjaučiantys svečiai, kaulydavo iš jų dovanų. Iš kažkur gavo kortas ir pliekė jomis vos ne kiaurą parą, su muštynėmis ir skandalais. O į ką mūsiškiai pavertė bendrą tualetą – įsivaizduoti sunku. Senelis visą laiką pergyveno, ką apie juos pagalvos japonai, kaip negerai jiems užmokėjome už gerumą.“

Gruodžio pabaigoje išgelbėtųjų iš „Indigirkos“ pasiimti atplaukė sovietų garlaivis „Iljičius“.

„Mes matėme jį stovintį uoste, bet mūsų į jį kol kas nelaipino. Japonai paaiškino, kad dar ne visus žuvusiuosius kremavo, tad dar negali įteikti urnų su palaikais giminaičiams, – prisiminė N.Tarabanka. – Įsiminė man paskutinė naktis Otaru. Greta manęs ant kilimėlio miegojo kokių trisdešimties vaikinas. Aš nuo pat pradžių atkreipiau dėmesį į jo keistą elgesį. Su niekuo nesikalbėdavo, iš savo vietos nesitraukdavo ir tik kraipydavo galvą į kairę ir dešinę kaip apuokas. Ir štai naktį vaikinas prabunda, ima purtyti mane ir klausia pavardės, mano adreso Vladivostoke. Po to klausia mano kaimyno ir užsirašinėja ant lapelio. Aš klausiu: „Kam tau tai?“ Jis pasižiūrėjo man į akis, ir man pasirodė, kad žmogus yra visiškai nukankintas vargo. Jis tyliai šnibžda: „Aš kalinys.“ Pakėlė marškinėlius, ir po dešine ranka aš pamačiau juodą žaizdą. Vaikinas papasakojo, kad kai į triumą pasipylė vanduo, kaliniai ėmė laužti liuko dangtį. Sargybiniai ėmė šaudyti, štai kulka jį ir kliudė. O mūsų pavardes užsirašinėja, kad bylos peržiūrėjimo metu, jeigu reikėtų, mes paliudytumėme, kaip jis elgėsi.“

Pakeliui į uostą išgelbėtieji iš „Indigirkos“ galėjo pirmą kartą įvertinti rytų kaimynų gyvenimo lygį.

„Ryte mus susodino į kelis autobusus, ir mes didele kolona lėtai pervažiavome miesto gatvėmis. Autobusai važiavo pro parduotuves, o jų vitrinose buvo mėsos skerdenos, kumpiai, dešros, bananai, kriaušės, – prisiminė N.Tarabanka. – Jau vėliau „Iljičiuje“ vienas iš prekybos atstovybės darbuotojų kalbėjo: „Japonai, niekšai, specialiai tokią parodą surengė. Patys alkani, ryžius po kruopelę dalijasi. O šituos produktus iš Tokijo atvežė.“ Bet mus jaudino kitkas: greitai būsime namuose.“

„Kol egzistuoja žmonija, niekas neturi teisės užmiršti...“

Vos tik „Iljičius“ praplaukė Askoldo salą, jį pasitiko ledlaužis „Kazokas Poriakovas“. Ant „Iljičiaus“ denio užlipo NKVD darbuotojai ir pusšimtis konvojaus kareivių.

„Pasak senelio, tuo pasaka ir pasibaigė. Juos visus vėl suvarė į triumą, pastatė sargybą. Reikalavo prisipažinti, kas dalyvavo plėšimuose „Indigirkoje“. Senelis niekuo neprasikalto, bet vis tiek labai pergyveno, nes užkietėję nusikaltėliai įdavė ir kelis nekaltus, kad nukeiptų įtarimus nuo savęs, – kalba S.Lavrentjevas. – Kas nutiko su tais, kurie buvo išduoti konvojui, jis nežinojo, bet numanė – į triumą pas kitus jie jau nebegrįžo. Senelis pasakojo, kad „Iljičiuje“ kaliniams buvo labai nesaldu, kai iš jų išmušinėjo parodymus apie kitus. Aš tada buvau mažas, ir jis man nepasakojo žiaurių smulkmenų. Bet prisipažino, jog labai pasigailėjo, kad neliko Japonijoje. O vėliau senelis dar ilgai buvo laikomas įtartinu, nes pabuvojo priešiškoje šalyje ir galėjo „parsiduoti“ priešui. Jam buvo labai sunku rasti darbą. Tik po karo – o senelis nuėjo iki Berlyno ir grįžo, visas nukabinėtas medaliais, – su juo ėmė elgtis kaip su kitais frontininkais, pagarbiai.

Su sunkumais susidūrė ne tik buvę nuteistieji, bet ir „Dalryboprodukt“ darbininkai.

„Daugiau nei aš, nei mano draugai į žuvų fabriką nebeišvykome, – prisiminė N.Tarabanka. – Mums nebedavė leidimo. NKVD viršininkas kalbėjo: „Jūs nebeturite pasitikėjimo. Gal jūs šnipai, gal jus japonai užverbavo.“ Aš vėliau susitikdavau su kitais darbuotojais, ir jie papasakodavo, kiek netekčių patyrė. Pasus Japonijoje sunaikino, o Vladivostoke neišduoda. Jie įsidarbinti nebegali, į gimtas vietas išvažiuoti negali. Pusantrų metų vargo. Pinigais taip pat mažai nuostolius atlygino. Taip pat girdėjau, kad vaikai, kurie išsigelbėjo, netrukus visi mirė. Juk tokius dalykus teko pergyventi.“

Pagrindiniais tragedijos, per kurią žuvo 741 žmogus, kaltininkais buvo pripažintas „Indigirkos“ kapitonas, vyresnysis padėjėjas ir šturmanas. N.Lapšinui buvo skirta aukščiausia bausmė, T.Kriščenkai ir V.Peskovskiui – 5 ir 10 metų laisvės atėmimo atitinkamai. Dešimt metų lagerio buvo skirta ir konvojaus viršininkui I.Kopičinskiui, bet jis atsėdėjo tik ketverius: 1944 metais trūkstant NKVD darbuotojų, jis buvo amnestuotas ir sugrąžintas į tarnybą.

Tyrėjų paskaičiavimais, per „Indigirkos“ katastrofą žuvo 741 žmogus. Visiškai savo kaltę pripažinęs N.Lapšinas buvo sušaudytas 1940 metų birželio 25 dieną.

Tragiškas reisas tapo paskutiniu ir pačiai „Indigirkai“.

„Laivas buvo paliktas japonams kaip kompensacija už gelbėjimo darbų metu patirtas išlaidas. Taip „Indigirka“ baigė savo egzistavimą, nes japonai supjaustė ją į metalo laužą, – paaiškino A.Biriukovas. – Galima daryti prielaidą, kad tų darbų metu garlaivio triumuose, bent jau viename iš jų – Nr. 4, taip ir neatvertame per gelbėjimo operaciją, buvo rasti žuvusiųjų kolymiečių kūnai. Netrukus po tragedijos arčiausiai nuo jos vietos esančioje Japonijos gyvenvietėje Sarafucu įvyko žuvusiųjų pagerbimo ceremonija.“

Sovietų Sąjungoje informacija apie vieną didžiausių XX amžiaus jūrinių katastrofų buvo slepiama. Apie ją imta kalbėt tik po to, kai 1989 metų gruodį laikraštis „Rybak Primorja“ išspausdino straipsnį „Sugrįžimas iš nebūties“.

Rusijoje žmonėms, žuvusiems „Indigirkoje“, iki šiol nėra pastatyta nė vieno paminklo. Nežinoma net jų poilsio vieta.

„Japonai sovietų valdžiai perdavė visų žuvusiųjų pelenus, – patikslina A.Chisamutdinovas. – Lieka tik spėlioti, kas vyko po to. Greičiausiai pelenai buvo palaidoti broliškame kape Vladivostoko jūreivių kapinėse, bet jokių tokią versiją patvirtinančių duomenų neaptikta.“

O Japonijoje tragedija atsimenama iki šiol. 1971 metų spalio 12 dieną ant kalvos prie gyvenvietės Sarufucu buvo pastatytas paminklas, o tragedijos minėjimo dieną vietos gyventojai į jūrą kasmet beria gėles. Ant pilko granito dvi memorialinės lentos su tekstais rusų ir japonų kalbomis. Japonijoje kalbama, kad faktų neatitinkantis teksto turinys „buvo suderintas su sovietų puse“.

„1939 metų gruodžio 12 dieną sovietų laivui „Indigirka“ ir jame buvusiems žmonėms išmušė paskutinė valanda.

„Indigirka“ plaukė iš Kamčiatkos į Vladivostoką ir gabeno 1064 keleivius – po rudeninio žvejybos sezono grįžtančius žvejus ir jų šeimų narius. Pakeliui laivą užklupo smarki audra su sniegu. Jis tapo nevaldomas ir, nepaisant didvyriškų įgulos pastangų, gruodžio 12-osios rytą buvo išmestas ant Sivučo salos uolų, už 1500 metrų nuo Hamaonišibecu pakrantės, ir apsivertė. Įvyko viena didžiausių tragedijų jūreivystės istorijoje, per kurią žuvo per 700 žmonių.

Kol egzistuoja žmonija, niekas neturi teisės užmiršti apie likimą žuvusiųjų, kurie su artimųjų vardais lūpose per žiauriausią šaltį iš paskutinių jėgų kovojo su klastingomis bangomis. Taip pat negalima užmiršti ir kilnaus mūsų protėvių pasiryžimo atiduoti visas savo jėgas gelbstint nukentėjusiuosius.

Šis paminklas pastatytas už daugybės geros valios žmonių aukas, ir lėšas, kurias jūreivių ir žvejų vardu perdavė sovietų pusė, linkėdama amžinos ramybės žuvusių kartu su laivu „Indigirka“ palaikams, o taip pat siekdama stiprinti tarptautinę draugystę ir norėdama prisidėti prie kelio nelaimėms jūroje užkirtimo. Iš Sibiro granito pagamintą paminklo pjedestalą pateikė Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga.“

Komentarai ()