Šiais laikais JAV ir Kanada yra vieni draugiškiausių kaimynų pasaulyje, bendradarbiaujantys įvairiose srityse. Tačiau istorijoje buvo ir ne toks draugiškas momentas – kaip JAV kariavo Kanadoje ir vos jos neaneksavo.

Pirmasis JAV įsiveržimas į Kanadą įvyko Amerikos nepriklausomybės karo pradžioje, kai 1775 m. kolonijinės pajėgos nužygiavo iki pat Kvebeko miesto, kol buvo atstumtos.

Prabėgus beveik keturiems dešimtmečiams, 1812 m., vadinamieji „karo vanagai“ Kongreso nariai reikalavo antrojo žygio į Kanadą. Buvo net keli raginimai aneksuoti dalį arba visą Kanadą, tuomet buvusią britų koloniją. Tuo metu Jungtinėse Valstijose gyveno apie 7,5 milijono žmonių, Kanadoje – tik apie 500 000 žmonių, kurių daugelis buvo prancūzų ar amerikiečių, o ne britų kilmės.

1812 m. birželį Jungtinės Valstijos paskelbė karą Didžiajai Britanijai. Formali karo priežastis buvo JAV jūreivių grobimas iš Amerikos prekybinių laivų verčiant juos tarnauti Didžiosios Britanijos laivyne. Jungtinės Valstijos taip pat ginčijosi dėl blokadų ir licencijų sistemos, skirtos sustabdyti prekybą su Napoleono Prancūzija ir tariamu Didžiosios Britanijos indėnų neramumų kurstymu.

Beveik iš karto po to JAV prezidentas Jamesas Madisonas patvirtino trijų dalių puolimą prieš Kanadą. Daugelis amerikiečių tikėjo, kad invazija bus lengvas pasivaikščiojimas, ypač todėl, kad Didžiosios Britanijos dėmesys buvo sutelktas į Napoleono karus Europoje.

Tačiau nepaisant gyventojų pranašumo, Jungtinėse Valstijose buvo tik apie 12 000 karių, įskaitant „per daug nekompetentingų pareigūnų ir per daug neapdorotų, neapmokytų naujokų“, – teigia Wayne State koledžo istorijos profesorius ir įvairių knygų apie 1812 m. karą autorius Donaldas R. Hickey.

Kai kurie kiti veiksniai taip pat buvo palankūs Kanadai karo pradžioje. Viena vertus, britai kontroliavo Didžiuosius ežerus ir todėl galėjo geriau perkelti kariuomenę ir atsargas. Be to, jie sulaukė paramos iš kanadiečių, dėl kurių daugelis amerikiečių klaidingai tikėjo, kad juos priims kaip išvaduotojus, ir iš indėnų genčių, nerimaujančių dėl JAV ekspansionizmo. „JAV buvo apgailėtinai nepasirengusios. Be to, logistikos iššūkiai kariaujant tolimame fronte buvo bauginantys, o gal net neįveikiami.“ –  priduria Hickey.

Kai JAV generolas Williamas Hullas subūrė apie 2000 vyrų pajėgas ir nuvedė juos į Detroitą, kur buvo galima pradėti šturmą prieš netoliese esantį Maldeno fortą Aukštutinėje Kanadoje, britai sužinojo apie jo planus, perėmę škuną su bagažu ir puolimo dokumentais.

Prie to dar prisidėjo tai, kad apie 200 Ohajo milicininkų atsisakė išeiti už Amerikos teritorijos ribų. Vis dėlto generolas nepasidavė. 1812 m. liepos 12 d. jis perplukdė savo vyrus per Detroito upę į Kanadą, kur iš karto paskelbė raštišką pareiškimą, kuriame gyventojams pasakė, kad jie „bus išlaisvinti iš tironijos ir priespaudos“. Šie žodžiai iškart sukėlė vietinių juoką.

Hullas trumpam apgulė Fort Maldeną, bet netrukus pasitraukė po to, kai šonių indėnai, vadovaujami vado Tecumseh, sulaikė jo tiekimo traukinį. Tada britų vadas Isaacas Brockas nusivijo amerikiečius atgal per upę ir iš Kanados pusės pradėjo pabūklų kanonadą į Detroito fortą. Brockas pasirūpino, kad amerikiečius pasiektų netikras dokumentas, kuriame buvo rašoma apie daugybę indėnų, artėjančių prie Detroito. Jis taip pat paminėjo Hullui, kad prasidėjus kovoms negalės suvaldyti savo indėnų sąjungininkų.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()