„Sibire vyko branduolinis karas“ – tūkstančiai iki šiol jaučia pasekmes: per poligono istoriją tokių sprogimų būta per 300 (Foto, Video)  (2)

Daugiau nei prieš šešis dešimtmečius, 1961 metų spalio 11-ąją, Semipalatinsko poligone Kazachstane Sovietų Sąjunga atliko pirmąjį požeminį branduolinį sprogdinimą. Per poligono istoriją tokių sprogimų būta per 300.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Branduolinių bombų bandymų perkėlimas po žeme buvo laikomas humanišku elgesiu vietinių gyventojų, kentėjusių nuo sprogimų atmosferoje, atžvilgiu. Bet prabėgus net ir trims dešimtmečiams nuo poligono uždarymo, aplinkinių teritorijų gyventojai jaučia aplinkos užteršimo radioaktyviomis nuosėdomis pasekmes. Portalas lenta.ru priminė Semipalatinsko poligono istoriją ir pabendravo su tais, kurių gyvenimą pakeitė sovietinis atominis projektas.

1961 metų spalio 11 dieną pirmoje požeminėje galerijoje, iškirstoje neaukštame Degeleno kalnų masyve pačiuose Kazachstano šiaurės rytuose, nugriaudėjo baisus sprogimas. Požeminiai virpesiai buvo juntami už dešimčių kilometrų nuo epicentro. Pabaidyti į dangų pabiro paukščiai, laukiniai gyvūnai puolė ieškoti kur pasislėpti. Negausūs to Sibiro užkampio gyventojai, nieko nežinantys apie sovietinį atominį projektą, sustingo apstulbę: nejaugi žemės drebėjimas?

Kalno viršūnė pakilo keturis metrus. Po ja susiformavo milžiniškas dulkių debesis. Bet radioaktyvios medžiagos ir ugninis kamuolys neišsiveržė iš po žemių į paviršių.

Po sprogimo į požeminę galeriją įėjo dozimetrininkai. Jie pamatė, kad prietaisų dėžės sveikos. Neaptiko jie ir radiacinio užterštumo. Bandymas buvo sėkmingas ir paskatino mokslininkus tęsti požeminius branduolinius sprogdinimus. Atrodė, kad išeitis iš situacijos – kaip tęsti eksperimentus ir tuo pat metu nekelti pavojaus žmonių gyvybėms – pagaliau rasta. Pirmojo SSRS požeminio branduolinio sprogdinimo užtaiso galia siekė 20 kilotonų.

Žinios iš Semipalatinsko bandymų poligono labai pradžiugino SSRS komunistų partijos Centro komiteto pirmąjį sekretorių Nikitą Chruščiovą, kuris siekė visose srityse „pasivyti ir pralenkti Ameriką“. Tuo labiau, kad amerikiečiai pirmąjį istorijoje požeminį branduolinį sprogdinimą atliko dar 1957 metais.

Tiesą sakant, sovietų vyriausybė 1958 metais vienašališkai pareiškė nutraukianti visus branduolinius bandymus ir žadėjo laikytis šios pozicijos tol, kol taip pat elgsis JAV ir Didžioji Britanija. Tačiau 1961 metų rugsėjį, per patį Berlyno krizės įkarštį, SSRS pati pirmoji pažeidė savanorišką moratoriumą. Tuo metu sovietų šalyje buvo baigiama konstruoti galingiausia pasaulyje termobranduolinė bomba. 1961 metų spalio 30 dieną numesta iš lėktuvo ant Naujosios Žemės ji gavo Bombos caro arba Kuzios motinos pavadinimą.

Prieš 60 metų Sovietų Sąjunga skynė vieną po kitos pergales branduolinio ginklavimosi varžybose. Tuo pat metu augo nuo radiacijos nukentėjusių šios šalies piliečių skaičius. Apie tai, kad yra pasmerkti, daugelis sužinojo tik prabėgus ne vieniems metams.

Berija ir nugaišę triušiai

N.Chruščiovas sėkmingai naudojosi geriausių sovietinių mokslininkų, vadovaujamų Igorio Kurčiatovo, darbo vaisiais, išmaniai konvertuodamas juos į politinius taškus. Tačiau SSRS atominio projekto pamatus paklojo jo pagrindinis priešininkas Lavrentijus Berija. Būtent tas pats I.Kurčiatovas be užuolankų taip apibūdino L.Berijos vaidmenį kuriant sovietinę atominę bombą: „Jeigu ne jis, tai bombos nebūtų buvę.“

 

Semejaus (buvusio Semipalatinsko) centre ir dabar stovi triaukštis stalininės statybos namas, kuriame per savo vizitus į poligoną apsistodavo pilkasis Kremliaus kardinolas. Laiptinėje net išlikęs karabinas, prie kurio pririšdavo sarginį šunį. O greta stovėjo apsaugininkų būdelė.

Kuo arčiau buvo pirmojo bandymo diena, tuo dažniau į Semipalatinską atvažiuodavo kuratorius iš Maskvos – „išvargęs, neišsimiegojęs, su maišais paakiuose, suglamžytu lietpalčiu“. Buvo kalbama, kad dėl didelio užimtumo ir nuovargio jis – kas jo atveju buvo didžiulė retenybė – net nekreipė dėmesio į vietines merginas.

SSRS vadovybė siekė kuo greičiau likviduoti amerikiečių monopoliją branduolinio ginklo srityje, kai 1945 metų rugpjūtį JAV numetė dvi bombas ant Japonijos miestų. Kol geriausi šalies mokslininkai specialiai tam sukurtame branduoliniame centre dėjo visas pastangas, kad sukurtų pirmąjį branduolinį užtaisą, už 170 kilometrų į vakarus nuo Semipalatinsko buvo įrenginėjamas bandymų poligonas UP-2.

Vieta tam buvo parinkta pagal kelis kriterijus: reikėjo rasti didelę ir neapgyvendintą teritoriją, neturinčią jokių žemės ūkio naudmenų. Pirminiais paskaičiavimais, būtinos teritorijos skersmuo turėjo būti ne mažesnis nei 200 kilometrų, tačiau netoliese turėjo būti nutiesti bent kažkokie keliai, o taip pat turėjo būti galimybė įrengti transporto lėktuvų pakilimo ir nusileidimo taką.

Labiausiai tinkanti kaip branduolinio poligono aikštelė pasirodė greta Irtyšiaus upės plytinti negyvenama stepė su apleistais ir išdžiūvusiais šuliniais. Pietvakariuose stūksojo neaukšti kalnai, o rytinėje pusėje – Čagano upės slėnis ir vasarą išdžiūstantys sūrūs seklūs ežerai, kurie kažkada buvo senovinės jūros dugnas.

Šioje lygumoje Sovietų Sąjunga 1947 metais pradėjo vieną iš didžiausių statybų savo istorijoje. Pačią pirmą žiemą darbuotis ėmė apie devyni tūkstančiai karinių statytojų. Beveik dvejus metus kareiviai ir karininkai gyveno palapinėse ir žeminėse, ne vienam teko amputuoti nušalusius rankų ir kojų pirštus. Tuo pat metu už 60 kilometrų nuo poligono prasidėjo gyvenamojo ir administracinio centro statybos – dabar tai miestas Kurčiatovas Kazachstano rytinėje dalyje. Ten įsikūrė Centrinis Semipalatinsko poligono štabas.

Pasirengimas bandymams prasidėjo gerokai anksčiau, nei buvo baigtas gaminti pirmasis branduolinis užtaisas. Tam buvo skiriama ypatingai daug dėmesio, nes buvo būtina surinkti maksimaliai daug informacijos apie užtaiso sprogimo metu vykstančius procesus ir naikinamuosius faktorius. Be to, buvo būtina išvengti bet kokių nesklandumų ir sprogimo parametrų registravimo klaidų.

Iš viso keturiolikoje Bandymų lauko sektorių, besirengiant sprogimui, skirtingu atstumu nuo branduolinio užtaiso buvo išdėlioti 53 skirtingi nurašyti lėktuvai, 32 šarvuotosios technikos vienetai, o taip pat įvairus skirtingų kariuomenės rūšių ir tipų „turtas“. Medicininiams-biologiniams tyrimams buvo panaudoti 1538 gyvūnai, tarp jų 417 triušių, per 170 avių ir ožkų, 64 paršeliai, 129 šunys, 375 jūrų kiaulytės, 380 baltųjų pelių ir žiurkių.

 

Bandymų lauką saugojo specialusis batalionas, sudarytas iš keturių kuopų. Aplink lauką pagal perimetrą buvo įrengta 12 užkardų, prie kiekvienos iš jų stovėjo nuolatinis postas. Dienos metu sargyba teritoriją stebėjo iš bokštelių, kuriuose veikė lauko telefonai. Naktimis į abi puses nuo užkardos išeidavo patrulių poros, kurios privalėjo, įdėmiai stebėdamos vielinę tvorą, nueiti iki gretimos užkardos ir ten apsikeisti žetonais su kitais patruliais. Aplink užkardas buvo įrengti žiedinės gynybos įtvirtinimai su apkasais.

Pirmasis sovietinis branduolinis sprogimas įvyko 1949 metų rugpjūčio 29-ąją, 7 valandą ryto. Bombos galia viršijo 20 kilotonų. Akinamai ryškus blyksnis nušvietė apsnūdusią, jau beveik rudeninę stepę. Po 30 sekundžių smūgio banga pasiekė komandinį punktą.

Iš karto po sprogimo žuvo 368 gyvūnai, o tie, kurie liko gyvi, tą pačią dieną buvo išgabenti į vivariumą. Kovinė technika 500–550 metrų spinduliu buvo sumaitota ir išvartyta. Tankai su nuplėštais bokšteliais gulėjo ant šonų. Tiesa, už 500 metrų nuo sprogimo epicentro stovėjęs tankas T-34 buvo tik nežymiai apgadintas. Stovėti liko ir gelžbetoninis pastatas su kranu, kuriuo buvo surinkinėjamas užtaisas. Radioaktyvios nuosėdos padengė 11 administracinių Altajaus krašto rajonų.

„Aš gimiau Semipalatinske. Man buvo 10 metų, kai Berijos įsakymu buvo pirmą kartą paspaustas mygtukas, – pasakoja medicinos mokslų kandidatė ir tarptautinio antibranduolinio judėjimo „Nevada–Semipalatinskas“ dalyvė Jelena Jakubovskaja. – Žmonių niekas neįspėdavo. Likus kelioms minutėms iki sprogimo mokykloje pasigirsdavo skambutis ir mus išvesdavo į gatvę. O reikėdavo slėpti! Deja, mokytojai tiesiog nesuprato, kas vyksta. Pamenu, namuose išduždavo stiklai, trūkinėdavo krosnys. Mieste iki šiol yra tų laikų „paminklų“ – sugriuvusių pastatų.

Tęsinys kitame puslapyje:

Pasidalinkite su draugais
(19)
(0)
(19)

Komentarai (2)