Japonijos elitiniai kariai – samurajai – šimtmečius laikėsi bušido – griežto garbės kodekso, pabrėžusio lojalumą ir garbę šaliai ir šeimai. Bušido daro įtaką Japonijos kultūrai ir šiandien.

Žodis „bušido“ (japoniškai „kario kelias“) yra vienas įtaigiausių terminų, iš Japonijos atkeliavusių į platųjį pasaulį. Vien paminėjus bušido, akyse iškyla romantiški drąsių ir atsidavusių samurajų vaizdai, besielgiančių pagal griežtą etikos kodeksą, reglamentuojantį kiekvieną jų gyvenimo aspektą.

Net ir šiandien bušido sąvoka populiari tokiose įvairiose aplinkose kaip kovos menų mokyklos ir įmonių posėdžių salės, kur ištikimybės savo grupei ir viršininkams bei pasirengimo viską paaukoti dėl priesakos yra išaukštinami kaip aukščiausios dorybės.

Tačiau jei iki 1880-ųjų paklaustumėte samurajų apie bušido kodeksą, labiau tikėtina, kad sulauktumėte labai suglumusių žvilgsnių, o ne paskaitos apie kario kelią. Priežastis paprasta: bušido buvo daugiau ar mažiau sukurtas, kai Japonija susidūrė su technologiniu modernumu tuo metu, kai daugelis nerimavo, kad salų tauta praras savo tradicijas.

Tai istorija apie tai, kaip kartais nerimą kelianti legenda įsišaknijo globalioje kultūroje kaip Japonijos visuomenės bruožas.

Ankstyvasis samurajų bušido kodeksas

Pasak jo šiuolaikinių šalininkų, bušido yra unikalus japoniškas etikos kodeksas, pagrįstas pareiga, garbe ir lojalumu. Šios savybės daugiausia kyla iš konfucianizmo etikos, kuri pabrėžė asmeninį lojalumą ir geležinį socialinės hierarchijos laikymąsi.

Anot Hagakurės – XVIII a. kario vadovo, už Japonijos ribų kartais vadinamos „samurajų biblija“, jei samurajus „tik savo šeimininką padarys pirmuoju pagal svarbą, jo tėvai džiaugsis, o dievai ir Budos duos savo sutikimą. Kariui nėra nieko kito, kaip tik galvoti apie savo šeimininką.“

Yra pakankamai įrodymų, kad asmenys laikėsi šių idealų visoje ankstyvųjų viduramžių Japonijoje, nebūdami vieno formalaus „bušido kodekso“ dalimi. Pavyzdžiui, ankstyviausias užfiksuotas sepuku arba ritualinės savižudybės atvejis įvyko 1170 m., kai Minamoto no Tametomo, patyręs pralaimėjimą konkuruojančiam klanui, prasipjovė skrandį.

Tačiau taip pat dažnai Japonijos feodalai ir jų pavaldiniai lengvai išduodavo vienas kitą, jei tai atitiko jų tikslus. Vienas žinomiausių pavyzdžių – Sekigaharos mūšis 1600 m., didžiausias samurajų pajėgų susidūrimas Japonijos istorijoje.

Mūšio kulminacijoje dešimtys tūkstančių šiaip tvirtų samurajų atsuko nugarą Toyotomi klanui ir prisijungė prie Tokugawa Ieyasu pajėgų. Pergalė, kurią lėmė ši išdavystė, buvo pirmasis žingsnis kuriant paskutinį Japonijos šogunatą, kuris viešpatavo beveik 300 metų, kol 1860-aisiais šalis atsivėrė į Vakarus.

Bušido sukūrimas

Iki XIX amžiaus vidurio sparčiai besiplečiančios pramonės amžiaus Vakarų ekonomikos buvo alkanos naujų eksporto rinkų ir retų bei egzotiškų prekių ir medžiagų šaltinių. Japonija, vienintelė didelė Rytų Azijos valstybė, vis dar atskirta nuo išorės, tapo Vakarų taikiniu.

1853 m. liepos 8 d. amerikiečių karinio jūrų laivyno karininkas Matthew C. Perry išplaukė į Tokijo įlanką su keturiais karo laivais, tarp kurių buvo dvi itin modernios garu varomos irklinės fregatos. Labiausiai į progresą žiūrintys japonai galėjo pastebėti, kad samurajų amžius eina į pabaigą. Ir iki 1868 metų vasaros atsirado naujas režimas, kuriam vadovavo jaunasis imperatorius Meiji.

Vėlesniais dešimtmečiais šimtai jaunų vyrų iš samurajų šeimų keliavo į užsienį stoti į Vakarų universitetus. Tarp jų buvo Inazō Nitobe, krikščionis atsivertėlis, kuris mokydamasis Jungtinėse Valstijose sužinojo apie Europos riterystę.

Nepaisant to, kad Japonija sparčiai perėmė Vakarų technologijas, politinius stilius ir moralę, Nitobe nerimavo, kad jo tėvynei iškilo pavojus prarasti savo išskirtinį charakterį ir būti suvokiamai, kad ji neturi unikalaus kultūrinio indėlio.

Jo bandymas kovoti su šia baime buvo 1899 m. išleista knyga „Bušido: Japonijos siela“. Pirmą kartą istorijoje dorybės, kurias tvirtino Nitobe, sudarusios samurajų etikos pagrindą – o kartu ir Japonijos visuomenės – buvo surinktos viename tome, o knyga tiesiogiai susiejo samurajus su romantizuotais viduramžių Europos riteriais.

Nitobe, žemės ūkio ekonomistas, visiškai nebuvo susipažinęs su Japonijos istorija, tarp jų ir karine. Jis netgi tikėjo, kad jis pirmasis pavartojo terminą „bušido“. Ir jo selektyvus kodekso aprašymas, prieštaraujantis įrodymams, sulaukė Japonijos visuomenės ir tokių mokslininkų, kaip Inoue Tetsujirō, pasmerkimo.

Tačiau Nitobe darbas pavergė Vakarų vaizduotę. Turėdami aiškų atitikmenį riteriškam viduramžių riteriui, kurį sukūrė XIX a. autoriai, europiečiai ir amerikiečiai jautėsi pagaliau supratę Japoniją.

Apibendrindamas savo motyvus knygai, Nitobe sakė: „Norėjau parodyti, kad nuo likusio pasaulio japonai iš tikrųjų nėra tokie skirtingi“.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()