Nors Abrahamo Linkolno ir Johno F. Kennedy žmogžudystės plačiai žinomos ir gausiai aprašytos, kitų dviejų nužudytų JAV prezidentų istorijos mažai kam žinomos. Kodėl jie pradingo istorijos dulkėse?

Per visą Amerikos istoriją iš 46 prezidentų, keturi buvo nužudyti. Iš šių keturių tragiškų įvykių šiandien ir toliau kalbama apie Abraomo Linkolno ir Johno F. Kennedy nužudymus. Buvo filmų, knygų, dokumentinių filmų ir visokių sąmokslų dėl jų mirties. Tikėtina, kad viso pasaulio žmonės žino šių dviejų vyrų vardus ir būdus, kuriais jie buvo nužudyti.

Tačiau atrodo, kad vis mažiau žmonių prisimena kitus du prezidentus, kurie mirė nuo žudiko kulkos. Jamesas A. Garfieldas ir Williamas McKinley yra vardai, kurių šiandien, regis, neatpažįsta net labai daug amerikiečių.

Taigi kodėl, kitaip nei Linkolnas anksčiau ir Kenedis po jų, šių prezidentų nužudymai atrodė praslydę pro istorijos akiratį?

Galbūt aiškesnį atsakymą gausime atidžiau pažvelgę į Jameso A. Garfieldo ir Williamo McKinley gyvenimą, prezidentavimą ir mirtį.

Jamesas A. Garfieldas

Jamesas Abramas Garfieldas gimė 1831 m. lapkričio 19 d. Ohajo valstijoje. Paskutinis iš „rąstinių namelių prezidentų“ Garfieldas gimė skurde ir jo pradžia buvo švelniai tariant, kukli. Jauniausias iš penkių vaikų, kurių tėvas mirė dar Jamesui būnant kūdikiu, Garfieldas ėmėsi įvairiausių darbų, kad padėtų ant stalo duonos kepalą.

Iš pradžių, jaunystėje dirbdamas kanalo valtyje, Garfieldas iškrito už borto ir greitai pradėjo stipriai karščiuoti. Karščiavimas buvo toks didelis, kad jis turėjo grįžti namo.

Pasveikęs ir mamos paragintas, Garfieldas nusprendė, kad išsilavinimas būtų geriausias būdas pasiekti gyvenime sėkmę. Nepaisant vėlyvos pradžios, Garfieldui puikiai sekėsi mokykloje ir ėmėsi dailidės, kiemsargio ir ne visą darbo dieną dirbančio mokytojo darbo. Studijuodamas jis atrado meilę viešam kalbėjimui ir išsiugdė pažiūras prieš vergiją.

Garfieldas baigė mokslus ir netrukus po vedybų tapo teisininku. Tačiau jis taip pat pradėjo turėti tam tikrų politinių siekių. Nuožmus vergijos panaikinimo šalininkas ir Abrahamo Linkolno rėmėjas Garfieldas pilietinio karo metu kovojo Sąjungos (šiauriečių) pusėje.

Garfieldas greitai kilo karjeros laiptais armijoje ir galiausiai tapo jauniausiu karininku, tapusiu generolu majoru. Grįžęs iš mūšio kaip didvyris, Garfieldas netrukus paliko armiją ir pradėjo savo politinę karjerą.

Išrinktas kongresmenu, Garfieldas tapo žinomas dėl nuosaikesnio požiūrio ir patirties finansiniuose reikaluose. Per 18 metų kaip Kongreso narys Garfieldas galiausiai pakilo iki respublikonų mažumos lyderio rango.

Nesugebėjęs agituoti už savo draugą Johną Shermaną laimėti respublikonų partijos kandidatūrą į prezidentus 1880 m. Respublikonų suvažiavime, Garfieldas netikėtai pats tapo kandidatu. Jis buvo išrinktas 20-uoju Amerikos prezidentu, įveikdamas demokratą Winfieldą Scottą Hancocką vienuose iš nuožmiausių rinkimų JAV istorijoje.

Garfieldo prezidentavimas prasidėjo pakankamai gerai. Jis siekė dar kartą patvirtinti prezidento galias ir ėmėsi kovos su korupcija veiksmų. Garfieldas taip pat siekė užtikrinti, kad su afroamerikiečiais būtų elgiamasi teisingiau. Jis norėjo užtikrinti, kad afroamerikiečiams būtų suteikta galimybė gauti išsilavinimą, kad jie galėtų dalyvauti vyriausybės veikloje.

Skirtingai nuo daugelio, kurie lygias rinkimų teises naudojo kaip politinį įrankį, Garfieldą kurstė tikras noras užtikrinti, kad kiekvienas amerikietis galėtų gauti išsilavinimą ir gauti teisingą gyvenimą.

Deja, praėjus vos keturiems prezidentavimo mėnesiams, 1881 m. liepos 2 d. Garfieldą nušovė Charlesas J. Guiteau. Klaidingai manydamas, kad jis kažkaip suvaidino svarbų vaidmenį Garfieldo pergalėje prezidento rinkimuose, Guiteau jautėsi turintis teisę gauti konsulo pareigas. Kai tai buvo atmesta, jis taip įsižeidė, kad pajuto poreikį nužudyti prezidentą.

Įsigijęs ginklą, Guiteau sužinojo Garfieldo buvimo vietą ir liepos 2 d. nuvyko į Baltimorės ir Potomako geležinkelio stotį Vašingtone, iš kurios Garfildas turėjo išvykti vasaros atostogų.

Giteau du kartus šovė į Garfildą, pirmoji kulka pataikė į petį, o antroji įstrigo kažkur už kasos. Guiteau bandė pasišalinti iš įvykio vietos, bet buvo sulaikytas be kovos. Jis jau padarė tai, ką buvo užsibrėžęs, ir buvo savimi gana patenkintas.

Nė vienas šūvis nebuvo iš karto mirtinas ir Garfieldas liko sąmoningas. Jį iš karto apžiūrėjo daugybė gydytojų, kurie, deja, pridarė daugiau žalos nei naudos. Nesėkmingai bandydami išimti kulką nešvariomis rankomis bei nesterilizuotomis priemonėmis, jie nesąmoningai užkrėtė prezidento žaizdas.

Nors nesitikėta, kad Garfieldas išgyvens per naktį, sergantis prezidentas ištvėrė 79 dienas neveiksmingą gydymą, o jo būklė labai svyravo. Iš pradžių jis bandė toliau dirbti iš lovos ir netgi susitiko su kabinetu, bet neteko daug svorio, o prasidėjus sepsiui pradėjo haliucinuoti.

Manant, kad vietos pakeitimas gali padėti prezidentui pasveikti, jis buvo atgabentas traukiniu į Elberoną, kur buvo tikimasi, kad dėl svetingesnio oro Garfildas taps žvalesnis. Deja, jo būklė toliau blogėjo ir jis mirė vos po 13 dienų, būdamas 49 metų. Prezidentu jis buvo kiek daugiau nei 6 mėnesius, o jo kadencija yra antra trumpiausia JAV istorijoje.

Guiteau buvo teisiamas ir pripažintas kaltu dėl Garfieldo nužudymo ir 1882 m. birželio 30 d. buvo pakartas. Per teismo procesą paaiškėjo, kad jo paties šeima abejojo jo sveiku protu ir paskyrė jam prieglobstį, iš kurio jis pabėgo. Tai buvo atvejis, kai suklaidintas vyras atkeršijo už menamą menką nuoskaudą prieš jį.

Dar tragiškiau buvo tai, kad Garfieldas taip ilgai ir be reikalo kentėjo, kol pasidavė ne itin mirtinos traumos komplikacijoms. Šiuolaikinė analizė atskleidė, kad jei Garfieldą lankantys gydytojai tiesiog laikytųsi daugiau higienos, jis greičiausiai būtų išgyvenęs. Tiesą sakant, jei tai būtų įvykę vos po dešimties metų, kai sterilizacija tapo įprasta medicinos praktikoje, Garfieldas tikrai būtų greitai ir visiškai pasveikęs.

Nors Garfieldo laikas prezidento poste buvo trumpas ir vyras nė iš tolo neišnaudojo viso savo potencialo, į jį žiūrima palankiai. Garfieldo atėjimas į prezidento postą buvo esminė Amerikos sėkmės istorija ir parodė, kad nepaisant kilmės, vis tiek galima pasiekti aukščiausias pareigas šalyje.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()