Ilgą laiką buvo baiminamasi, jog didėjanti anglies dvideginio koncentracija atmosferoje stipriai paspartins vandenynų rūgštėjimą, dėl ko sutriks visa ekologinė pusiausvyra – mat dalis jūros gyvūnijos kiautams, kriauklės ir griaučiams naudojam kalcį, kurį naikins didėjantis vandens rūgštingumas. Dabar gi atlikti tyrimai rodo, jog kai kurie nuogąstavimai yra perdėti.

Vandenynų rūgštėjimas - pastovus Žemės vandenynų rūgštingumo didėjimas (pH mažėjimas), vykstantis dėl iš atmosferos sugeriamo anglies dioksido. Iki šiol buvo manoma, kad vandenynų pH sumažėjimas turės neigiamų pasekmių, ypatingai kalkiniams organizmams, naudojantiems kalcitą arba aragonitą savo kiautams arba griaučiams. Tarp šių organizmų yra ir autotrofų ir heterotrofų, jiems priklauso koralai, dygiaodžiai, vėžiagyviai, moliuskai ir kt.

Šie nuogąstavimai paskatino mokslininkus eksperimentiniu būdu patyrinėti, kaip rūgštėjantis vanduo iš tikro veiks tokius organizmus. Tam mokslininkai paėmė 18 skirtingų vandenynuose gyvenančių organizmų rūšių atstovus ir juos augino skirtingo rūgštingumo akvariumuose. Dalis gyvūnų gyveno akvariume, kurio vandens rūgštingumas buvo toks pat, kaip ir dabartinių vandenynų. Kitus patalpino į akvariumus, kuriuos rūgštingumą padidino 2,3 ir 10 kartų. Pagal daugelį dabartinių kompiuterinių modelių, per ateinančius kelerius metus vandenynų rūgštingumas padidės 2-3 kartus, o po 500-700 metų išaugs beveik 10 kartų.

Paaiškėjo, jog kai kurie gyvūnai, kaip pavyzdžiui, krabai, omarai ir krevetės prie didesnio rūgštingumo užsiaugino dar storesnius kiautus. Na, o austrių kiautai pasidarė kelis kartus tankesni. Manoma, jog kuo storesnis ir tankesnis kiautas, tuo geresnė organizmo apsauga nuo išorės pavojų ir plėšrūnų. Tačiau koralų masyvai rūgštesniame vandenyje ėmė mažėti (apie jų problemas mes jau esame rašę šiame straipsnyje). Labiausiai nuo rūgštėjančio vandens nukentėjo jūriniai ežiai ir jūrinės žvaigždės – jų išorinis kiautas praktiškai ištirpo.

Autorių nuomone, rūgštėjančio vandens įtaka kiauto storumui priklausys nuo pačio kiauto struktūros savybių. Be to, kai kurie gyvūnai sugeba patys kontroliuoti vandens rūgštingumo lygį kiauto „statybos vietose“, o kai kurie to nesugeba. Tad galima įsivaizduoti, kaip sudėtinga numatyti ir prognozuoti rūgštėjančio vandens įtaką visai vandenynų faunai.

Be to, rūgštėjantis vanduo nevienodai veikia ir jūrinius augalus. Tarkim jūros žolė – pagrindinis jūrinės ekosistemos augalas – prie rūgštesnio vandens auga dar geriau. Tačiau tuo pačiu yra žinoma, jog „jūrinių pievų“ plotai gerokai sumažėjo, tačiau panašu, jog tai lemia ne klimato kaita ar rūgštėjantis vanduo, o didėjanti vandenynų tarša.

Naujojo tyrimo rezultatai publikuoti Geology žurnale.

Komentarai (3)