KGB generolas: kaip mes įsiveržėme į Afganistaną  (10)

Prieš 30 metų gruodžio mėnesį sovietų karinių oro pajėgų kariai parašiutais nusileido į Kabulą ir pradėjo lemtingą karą, kuris vėliau tapo Michailo Gorbačiovo Vietnamu. Buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas dalyvavo planuojant invaziją ir dabar apie tai papasakojo „Foreign Policy“ skaitytojams. Pateikiame jo pasakojimą apie Afganistano karą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Kai Sovietų Sąjunga 1979 metų gruodžio 24 dieną įsiveržė į Afganistaną, buvau KGB užsienio kontržvalgybos padalinio vadovas. Lemtingas įsakymas siųsti mūsų kariuomenę į tokią sudėtingą vietovę jokiais būdais nebuvo iš anksto numatytas sprendimas. Prieš tai, kai sovietų lyderiai priėmė galutinį sprendimą, mes svarstėme galimus pasirinkimus ir ginčijomės tarpusavyje. Čia pateikiama vidinė istorija apie tai, kaip buvo priimtas šis skausmingas sprendimas.

Tuo metu aš žvelgiau į Afganistaną kaip į šalį, kuri yra sovietų interesų zonoje ir maniau, kad mes turime daryti viską, kas tik įmanoma, kad neleistume amerikiečiams ir CŽV ten sukurti antisovietinį režimą. Kaip vėliau paaiškės, tuomet labai klydau.

Mano pirmoji ir vienintelė kelionė į Afganistaną vyko 1978 metų rugpjūtį. Prieš 4 mėnesius buvo įvykdytas prokomunistinis perversmas, kuriam vadovavęs Nooras Mohammadas Tarakis nuvertė Mohammado Daoudo vyriausybę bei nužudė jį patį bei jo šeimą. Maskva nebuvo labai nudžiugusi dėl žinių apie perversmą, nes, turėdami M. Daoudą, mes turėjo stabilų sąjungininką ir sąlyginę taiką prie savo pietinės sienos.

Netrukus į KGB būstinę Maskvoje ėmė plaukti naujienos apie augančią islamistų opoziciją naujajam M. Tarakio režimui Afganistane. Tuomet mano kolega KGB Vladimiras Kriučkovas ir aš buvome nusiųsti į Kabulą surinkti faktus. Tarp mūsų tikslų buvo ir siekis pasirašyti bendradarbiavimo susitarimą tarp sovietų ir Afganistano žvalgybos tarnybų.

Ką mes radome ten nuvykę, nebuvo padrąsinantys faktai. Kabulas atsiskleidė man kaip kaimas, kuriame vargas buvo dar didesnis nei kad mačiau per ankstesnį savo vizitą Indijoje. Mes norėjome apsilankyti pietrytiniame Džalalabado mieste, tačiau afganų pareigūnai pasakė mums, kad ten nesaugu – nerimą keliantis signalas, kad situacija šalyje buvo ne tokia rožinė, kaip kad vaizdavo šeimininkai.

V. Kriučkovas ir aš susitikome su afganų lyderiais, kurie išžudė savo oponentus tam, kad gautų valdžią ir kurie vėliau patys mirė nuo kardo.

M. Tarakis, kuris 1965 metais buvo vienas iš Afganistano Komunistų partijos įkūrėjų ir asmeniškai įsakė nužudyti M. Daoudą, tuo metu buvo silpnas, susikūprinęs senas vyras. Turint omenyje jo senyvą amžių, aš supratau, kad jis neturi fizinių pajėgumų ar politinės paramos, kad galėtų ilgą laiką vadovauti šaliai.

Vyras, kuris galų gale nuvers M. Tarakį, Hafizullahas Aminas, buvo fiziškai žymiai įspūdingesnė figūra. H. Aminas buvo tamsus, dailus vyras spindinčiomis akimis. Jis buvo įžvalgiausias ir labiausiai išsilavinęs iš visų pareigūnų, kuriuos aš sutikau Afganistane. Ir, kai mes atradome, kad mes abu studijavome Niujorke esančiame Kolumbijos universitete, nedelsiant ėmėme apie tai kalbėti. Mes kalbėjomės angliškai ir dalijomės prisiminimais apie mėgstamiausias vietas ir pažįstamus objektus Didžiajame Obuolyje. Kai atėjo metas išsiskirti, jis mane apkabino ir pakvietė sugrįžti kaip asmeninį svečią. (Aš niekada neturėjau galimybės to padaryti. Kitais metais KGB specialiųjų pajėgų kariai nušovė H. Aminą prezidento rūmuose tuo metu, kai sovietų kariai užėmė miestą).

Per kelis susitikimus, vykusius per 1978 metų vizitą, aš kalbėjausi su aukščiausiais Afganistano policijos ir saugumo pareigūnais, instruktavau juos kaip kovoti su vis augančiu CŽV veikimu Kabule ir likusioje šalyje. Afganai neturėjo beveik jokios patirties su amerikiečiais, ir aš jiems be viso kito pasakiau, kaip sekti ir slapta klausytis Amerikos žvalgybos agentų. Mes vėliau suteikėme jiems kameras ir elektroninę pasiklausymo įrangą.

„Jūs čia turite daug Amerikos agentų ir geras galimybes prieš juos veikti. Mes darysime viską, kad jums padėtume“ – pasakiau aš Afganistano saugumo pareigūnams. Viso vizito metu mes buvome traktuojami kaip vyresnieji broliai ir aš išvykau jausdamas, kad, nors opozicija ir auga, tačiau situacija sąlyginai yra mūsų rankose.

Po kelionės aš sugrįžau į Maskvą, kur, remdamasis KGB vado Jurijaus Andropovo nurodymais, sukūriau aktyvių veiksmų ir bendros strategijos Afganistane planą. Mano siūlymas apėmė šias idėjas:

  • Afganai turi surinkti įrodymus, kad Pakistane yra apmokomos Islamo partizanų grupės ir tuomet viešai apkaltinti Pakistaną vykdant agresiją prieš afganų žmones;
  • Afganistano lyderiai turi nusiųsti laišką Irano lyderiui ajatolai Chomeiniui ir pareikšti paramą Irano revoliucijai. Taip pat laiške turėjo būti reiškiama viltis, kad abi vyriausybės glaudžiai bendradarbiaus.
  • Herato provincijoje veikiantys sukilėliai turi būti paskelbti JAV imperialistų ir pasaulinio sionizmo samdiniais, o taip pat nuverstos Irano monarchijos liekanomis;
  • Amerikos piliečiai, įtariami sąsajomis su CŽV, turi būti išsiųsti iš Afganistano;
  • Provyriausybiškai nusiteikusi dvasininkija turi kreiptis į žmones ir jaunimo, darbininkų bei valstiečių gretose turi būti rengiami sambūriai, per kuriuos reiškiama parama revoliucijai;
  • Turi būti sukurti liaudies kovotojų būriai ir „Revoliucijos apsaugos“ komitetai;
  • Turi būti įvykdytas reidas sukilėlių užnugaryje, kad būtų sunaikinti jų radijo siųstuvai, bazės ir amunicijos sandėliai;
  • Šalyje turi būti sukurta daugiau M. Tarakį remiančių radijo stočių, o iš Sovietų Sąjungos turi padaugėti afganams transliuojamų laidų;
  • Į Afganistaną turi būti pasiųsti sovietų patarėjai, turi padažnėti žvalgybinių lėktuvų skrydžiai virš Afganistano, sovietų kariai, dislokuoti pasienyje su Afganistanu, turi sulaukti pastiprinimo ir būti karinėje parengtyje;

Tačiau, kaip netrukus bus aišku, Afganistanas nenusilenks mūsų valiai. 1979 metų rudenį, kai H. Aminas nužudė M. Tarakį, situacija Afganistane akivaizdžiai prastėjo.

Ten buvę KGB pareigūnai argumentavo, kad tokiu atveju, jei Maskva neims agresyviau kištis, H. Aminas bus tikrai nuverstas ir bus sukurta islamiška vyriausybė. Aš dalyvavau KGB žvalgybininkų ir sovietinės karinės žvalgybos susitikime, kuriame GRU (Sovietų Sąjungos karinės žvalgybos) vadas generolas Ivašutinas stipriai pasisakė už invaziją. „Nėra kitos alternatyvos kaip tik įvesti mūsų karius ir paremti Afganistano vyriausybę, kad būtų susidorota su sukilėliais“ – teigė jis.

Tačiau J. Andropovas vis dar priešinosi karių įvedimui. Ir tik spaudžiant gynybos ministrui Dmitrijui Ustinovui, jis nenoromis ėmė suvokti, kad sovietų kariuomenė privalės vykdyti invaziją.

Nuo to momento KGB vaidino lemiamą vaidmenį Afganistane. Visa žvalgybinė informacija iš GRU, KGB ir užsienio reikalų ministerijos, turėjo būti nukreipta per KGB žvalgybą, kad būtų pristatyta Politbiurui Maskvoje.

Tai buvo rimta klaida. Mano kolegos KGB pradėjo filtruoti blogas naujienas, išpūsti mūsų pasiekimus ir kalbėti tuometiniam Komunistų partijos sekretoriui Leonidui Brežnevui ir Politbiurui tai, ką jie norėjo išgirsti. Tai tik prailgino karą ir kančią".

Trumpa susijusių Afganistano įvykių chronologija:

  • 1969 m. po eilinio perversmo į valdžią atėjęs naujasis monarchas, palaipsniui politinę santvarką keitė į konstitucinę monarchiją, įvedė politines partijas ir suorganizavo pirmus laisvus rinkimus. 1969 m. rinkimuose taip pat vietas gavo komunistai, kurie buvo iškelti Liaudies Afganistano Demokratinės Partijos (LADP) vardu
  • 1973 m. vyriausybės ir karaliaus Zahero nuvertimas, kurį lėmė aktyvi KGB veikla per komunistų partiją bei tuo metų įvykusi didelė sausra, nulėmusi badą ir žmonių nepasitenkinimą. Nuvertus karalių ir paskelbus respubliką – prezidentu tapo Muhamedas Daudas Chanas, o vyriausybėje buvo net 7 komunistų partijos nariai.
  • 1975 m. netikėtai pasisuka Afganistano politika - prezidentas pradeda riboti komunistų įtaką tarptautinei politikai – Muhamedas Daudas pradėjo sudarinėti ūkines sutartis su Vakarų valstybėmis, taip pat su Iranu ir Indija. Be to, nors bendradarbiavimas su TSRS truko toliau, matėsi požiūrių skirtumai tarp Kabulo ir Maskvos, kas keitė TSRS įtaką Afganistano politikai.
  • 1978 m. balandžio 27 d. Muhamedas Daudas nuverčiamas dėl tokios provakarietiškos politikos. Nenorėdamas pasiduoti, prezidentas žuvo su visa šeima per prezidento rezidencijos šturmą, vykdytą 1978 m. balandžio 30 d. kurio metu buvo naudojami tankai ir lėktuvai.
  • 1978 m. balandžio 30 d. oficialiai sukurta Afganistano Demokratinė Respublika – tą pačią dieną jos vadovu tapo Nuras Mohamedas Tarakis, komunistų politikas, priklausantis Chalkui, radikaliai LADP frakcijai.
  • Nuo 1978 m. marksistinė valdžia vedė glaudžios sąjungos su TSRS politiką. TSRS pirmoji pripažino naują valdžią, pasirašydama bendradarbiavimo sutartį. Prasideda intensyvus valstybės industrializavimas ir pasaulietinimas nesikaitant su visuomeninėmis-ūkinėmis realiomis ir tradicijomis. Be to, nurašyti kaimo ūkių įsiskolinimai, apsunkinta hipotekų veikla ir įvestas privalomas švietimas vaikams, vykdytas masinis politinis teroras ir agresyvi antireliginė kampanija. Buvo viešai deginamas Koranas, žudomi islamo imamai, ar išžudomi ištisi klanai – atstovaujantys daugiausiai Šiitus. Taip pat buvo draudžiama praktikuoti visas kitas religijas. Afganų komunistų represijos, suprantama, sukėlė visuomenės pasipriešinimą.
  • Iki 1979 m. kovo mėnesio antikomunistiniai protestai, kuriuose pagrindinį vaidmenį vaidino islamas, išsiplėtė per visą valstybę. Pasipriešinimo viršūnė buvo žudynės Keralos kaime, kurioje afganistaniečių armija nužudė apie 1700 gyventojų – visi buvo sušaudyti, o kūnai sunešti į duobes ir užpilti. Per trumpą laiką kontrrevoliucionieriai, vadovaujami Ismaelio Chano (buvusio Afganistano vyriausybės armijos karininko), kontroliavo Herato miestą, jame žudė tarybinius vadovus ir atiminėjo valdžią iš komunistų aplinkiniuose rajonuose. Kai situacija palaipsniui tapo nebevaldoma, Muhamedas Tarakis ir Afganistano komunistai paprašė TSRS realios pagalbos.
  • 1979 m. kovo mėnesį tarybiniai Migai subombardavo Herato miestą, kuriame žuvo nuo 5 iki 25 tūkstančių žmonių, kai jame gyveno apie 200 000 žmonių. Paskui į miestą įsiveržė Afganistano armija, kuri toliau žudė ir suiminėjo politinius priešininkus. Herato ataka tik dar paaštrino konfliktą – po mėnesio afganistaniečiai vėl paprašė TSRS pagalbos, iki 1979 m. gruodžio tokių prašymų buvo apie 20.
  • 1979 m. gavęs karinę TSRS pagalbą (taip pat apie 5000 karinių patarėjų), afganistaniečių režimas nusprendė likviduoti visą opoziciją, sunaikinant ištisus kaimus. Dėl kankinimų ar trėmimų į koncentracijos stovyklas (pvz., kalinių kompleksas Pol-e-Czarki rytų Kabulo dalyje) žuvo apie 100 000 žmonių, o 500 000 afganistanų pabėgo į kitas valstybes. Sunaikintas visas valstybės intelektualų elitas – mokytojai, poetai, mąstytojai buvo siunčiami mirti be teismo, dažnai tik nurodžius Afganistano slaptosios policijos karininkui.
  • 1979 m. rugpjūčio 15 d. kylantis pasipriešinimas pasiekė savo apogėjų, kai armija nužudė 300 chazarų, kurie buvo įtariami prijaučiantys sukilėliams. Apie 150 gyvų chazarų buvo užkasta žemėje, o likusieji apipilti benzinu ir sudeginti gyvi Pol-e-Čarkos kalinių lageryje. Toks ir dar kiti panašūs atvejai faktiškai sukėlė pilietinį karą.
  • 1979 m. rugsėjo 10 d. LADP vadovu tapo Hafizulahas Aminas. Keletą dienų vėliau buvo duotas įsakymas likviduoti vidinę partijos opoziciją (šiuo laiku radikalus sparnas Chalk visiškai įgavo persvarą prieš nuosaikų Parczam, kurio nariai buvo išsiųsti kaip ambasadoriai į rytų bloko valstybes) – taip pat iki tol buvusį Afganistano premjerą Nur Muhamedą Tarakį, kuris buvo nužudytas 1979 m. rugsėjo 14 d., iš karto grįžęs iš Maskvos. Tačiau be ženklios tarybinės pagalbos ir karinio pranašumo Amino vyriausybė negalėjo nugalėti partizanų. Situacija buvo tokia nevaldoma, kad 1979 m gruodžio 12 d. buvo nurodyta Tarybinei armijai įsiveržti į Afganistaną.
  • 1979 m. gruodžio 24 d. naktį į 25 d., prasidėjo TSRS intervencija Afganistane, kai tarybiniai oro desantiniai daliniai užėmė strateginį Kabulo oro uostą Bagrame.
  • 1979 m. gruodžio 26 d. Termezo ir Kuško miestų apylinkėse 2 divizijos, 40 armijos (specialiai sukurtos invazijai į Afganistaną), kirto Afganistano-tarybinę sieną ir pajudėjo į sostinę Kabulą ir taip pat Kandaharą per Heratą.
  • 1979 m. gruodžio 27 d. prasidėjo operacija "Šturmas-333", kurios tikslas buvo likviduoti Hafizulahą Aminą, kurį KGB įtarinėjo vykdant antitarybinę politiką bei palaikant ryšius su CŽV ir maoistais. Komandosai iš KGB "Alfa" grupės, vadovaujami pulkininko Bojarinovo, išsilaipino Kabulo oro uoste ir atakavo prezidento apartamentus. Aminas buvo nušautas, o jo įpėdiniu tapo Babrakas Karmalis, kuris įgavo tarybų valdžios pasitikėjimą, nes buvo ilgalaikis KGB agentas.
  • Devynerių metų karo periodą galima padalinti į tris dalis – nuo 1979 m. iki 1982 m. vyko valstybės užėmimas. Antra faze galima laikyti laikotarpį nuo 1982 m. iki 1986 m.. Tai – didžiausias mūšių periodas, praktiškai totalinis karas, kuriame naudoti labai įvairūs ginklai, tarp jų - napalmas ir fosforas, net mikrotoksinai, purškiami iš lėktuvų ir malūnsparnių. Paskutinė karinės intervencijos fazė nuo 1986 m. iki 1989 m., per kurią buvo vykdomas TSRS kariuomenės išvedimas iš Afganistano.
  • 1989 m. vasario 15 d. iš Afganistano išėjo paskutinis Tarybinės armijos kareivis.
  • 1992 m. Afganistane panaikinta komunistinė valdžia.
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(25)
(0)
(22)

Komentarai (10)