Kuri iš šių figūrų yra "Kiki", o kuri - "Bouba", arba kas tai yra sinestezija  (24)

Maždaug nuo 95% iki 98% žmonių pavadinimą "Kiki" suteikia kampuotai formai, o "Bouba" - formai apvaliais kampais. Šis efektas pastebimas net dviejų su pusės metų kūdikių tarpe, kurie dar tik mokosi kalbėti. Mokslininkai daro prielaidas, jog vadinamasis sinestetinis reiškinys stipriai įtakoja kalbos evoliuciją, kadangi daiktų pavadinimai nėra visiškai "iš piršto laužti".

Sinestezijos terminas kildinamas iš senovės graikų žodžio σύν (syn), reiškiančio "kartu", ir αἴσθησις (estesis), reiškiančio "pokūtis". Medicinoje taip vadinama neurologinė būsena, kada vieno jutiminio arba pažintinio kanalo stimuliavimas sukelia automatinius nevalingus potyrius kitame jutiminiame arba pažintiniame kanale. Žmonės, turintys išreikštą tokio tipo gebėjimą vadinami sinestetais.
Ko gero anksčiausiai buvo pastebėtas spalvų asocijavimas su tam tikrais girdimaisiais žodžiais ir net garsais. Apie tai buvo rašoma antikinėje graikų literatūroje, kai filosofai kėlė klausimą, ar muzikos tembro spalva yra kiekybiškai įvertinamas dydis. Izaokas Niutonas iškėlė prielaidą, jog muzikiniai tonai ir spalvų tonai panašūs savo dažniais, tą pačią teoriją palaikė Gėtė savo knygoje "Theory of Color" ("Spalvos teorija"). Nežiūrint į tai, kad ši mintis buvo neteisinga, spalvų asociacijos neretai būdavo naudojamos kuriant ir dažant muzikinius instrumentus, kaip kad pavyzdžiui Rusijos kompozitoriaus Aleksandro Skriabino sukurtas "Clavier à lumières" - specialus pianinas spalvotais klavišais, kuriuo būdavo atliekama  jo kurta simfonija "Prometėjas: ugnies poema".

Pirmasis medicininis "spalvinio girdėjimo" aprašymas pasirodė Vokietijoje 1812 metais. Psichofizikos tėvu vadinamas Gustav'as Fechner'is pirmojo empirinio raidžių susiejimo su spalvomis tyrimą aprašė 1871 metais, o kiek vėliau, to paties amžiaus devintajame dešimtmetyje panašų tyrimą atliko Francis Galton'as. Intensyvūs sinestezijos tyrimai buvo vykdomi keliose šalyse, tačiau kilo nemažai sunkumų kiekybiškai vertinant subjektyvius potyrius. Be to, išpopuliarėjo biheivioristinė teorija, teigianti, kad bet koks subjektyvus potyris yra tabu, todėl tarpe tarp 1930 ir 1980 metų sinestezija nugrimzdo į mokslinę užmarštį.

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, įsibėgėjus vadinamajai "kognityvinei revoliucijai", vidiniai subjektyvūs potyriai vėl tapo gerbtina mokslo sritimi ir tyrinėtojai vėl pradėjo domėtis sinestezija. Vedantieji šios sferos mokslininkai buvo Larry Marks ir Richard Cytowic (JAV), vėliau - Simon Baron-Cohen ir Jeffrey Gray (Anglija). Jų tyrimuose buvo analizuojamas sinestetinių potyrių realumas, pastovumas ir dažnumas. Paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje dėmesys buvo sutelktas ties grafema (angl. grapheme) - spalvine sinestezijos apraiška, kuri yra dažniausiai pasitaikanti ir lengviausiai tiriama. Dabar šiuo klausimu rašomos mokslinės knygos ir straipsniai, rengiamos daktaro disertacijos, kuriami dokumentiniai filmai ir netgi apsakymai.

Prasidėjus interneto komunikacijų amžiui, šiais potyriais besidomintys ir juos tiriantys žmonės pradėjo bendrauti virtualioje erdvėje. Susikūrė pirmosios šiai neurologinei būsenai skirtos interneto svetainės, kurios vėliau peraugo į tarptautines organizacijas, tokias kaip "American Synesthesia Association", "UK Synaesthesia Association", "Belgian Synaesthesia Association", "German Synesthesia Association" ir "Netherlands Synesthesia Web Community".

Ankstyvieji įvertinimai būsenos pasireiškimo dažnumą nurodydavo gan plačiose ribose, paprastai nuo 1 iš 20 iki 1 iš 20000 asmenų. Visi šie tyrimai turėjo vieną trūkumą - juose būdavo pasikliaujama savaimine imties selekcija, t.y. žmonės patys susisiekdavo su mokslininkais ir pasidalindavo savo įspūdžiais. Vėliau atlikti atsitiktiniai populiacijos tyrimai nustatė, jog kokios nors rūšies sinestezija pasižymi 1 žmogus iš 23, o spalvinė grafema būdinga 1 iš 90. Dažniausiai pasitaikantys tipai - savaitės dienų susiejimas su spalvomis ir spalvine grafema - raidžių ir skaičių asocijavimas su spalvomis.

Daugelyje tyrimų buvo pastebima, jog sinestezija būdinga šeimų nariams, o tai rodo genetinę būklės prigimtį. Tokią sąsają 1880 metais pirmą kartą aprašė  Francis Galton. Praėjusiame dešimtmetyje atliktų tyrimų rezultatai parodė ženkliai didesnį būsenos pasireiškimą moterų tarpe lyginant su vyrais (santykis iki 6:1), tačiau tyrimuose buvo neįvertinama tai, kad moterys yra labiau linkusios atskleisti savo vidinius potyrius nei vyrai. Vėliausi atsitiktiniu pagrindu atlikti tyrimai  rodo beveik lygų santykį, maždaug 1,1:1. Pirmiausia paveldimumo principas buvo siejamas su X tipo chromosomomis, kadangi nebuvo duomenų, kad tokia savybė būtų perduodama iš tėvo sūnui, tuo tarpu dukros iš tėvo, sūnaus iš motinos paveldėjimas buvo pastebėtas. Tačiau pirmasis genomo susietumo tyrimas nenustatė ryšio su X chromosoma, todėl galimi visi paveldėjimo tipai. Nustatyta, kad sinestezija gali pasireikšti nebūtinai abiems identiškiems dvyniams, taip pat nustatytas faktas, kad būsena gali "praleisti" kartas. Be to, įprastas reiškinys, kai šeimos nariai pasižymi skirtingo tipo sinestezijomis, o tai rodo, jog genai nelemia tam tikro griežtai apibrėžto jų tipo. Jų formavimuisi reikšmės turi raidą įtakojantis veiksniai, - pavyzdžiui, kokio tipo informacija supa augantį vaiką.

Už daugelį sinestezijos tipų gali būti atsakinga padidėjusi sąveika tarp skirtingo funkcionalumo smegenų sričių. Funkcinė smegenų nuotraukų, gautų naudojant PET ir fMRI technologijas, analizė demonstruoja ženklius sinestetų ir ne sinestetų smegenų struktūros skirtumus. Pavyzdžiui, pas spalvinių grafemų sinestetus stebimas padidintas fusiform gyrus, intraparietal sulcus ir priekinės smegenų žievės susietumas, priklausantis nuo neurologinės būsenos intensyvumo.

Mokslininkai sinesteziją tiria ne tik todėl, kad ji pati savaime yra įdomi. Ši sritis taip pat gali padėti atsakyti į daugelį klausimų, pavyzdžiui, kaip smegenys suderina informaciją iš skirtingų jutiminių organų (kaip veikia vadinamoji daugiajutiminė integracija). Šio reiškinio pavyzdys yra straipsnio pradžioje minėtas "Bouba ir Kiki efektas". Šį eksperimentą pirmasis sukūrė Wolfgang Köhler. Jo metu žmonių prašoma nuspręsti, kuri figūra yra pavadinta Bouba ir kuri Kiki. Nuo 95% iki 98% visų žmonių Kiki vardą skiria kampuotai figūrai, o Bouba - tai, kurios kampai užapvalinti. Viename tyrime buvo tirti Tenerifės salos gyventojai - rezultatai parodė panašų dėsningumą su pavadinimais Takete ir Maluma. Dėsningumas pastebimas netgi su kūdikio amžiaus vaikais.

Kalifornijos San Diego universiteto mokslininkai V. S. Ramachandran ir H. M. Hubbard iškėlė teoriją, kad "Kiki ir Bouba efektas" turi reikšmės kalbos evoliucijai, nes žmogus daiktų vardus sugalvoja pagal tam tikrą tvarką. Apvalios formos daiktai, tikėtina, intuityviai įvardijami kaip Bouba, nes burna, sukurdama šį garsą, lūpas suglaudžia apskritimu, tuo tarpu tariant Kiki, lūpos sudedamos kampu. Taip pat garsą 'K' yra sunkiau ištarti ir jame tarsi yra "daugiau jėgos", lyginant su 'B'. Tokie sinestetiniai susiejimai leidžia daryti prielaidą, jog efektas gali turėti neurologinį garsų simbolikos pagrindą, kai garsai yra neatsitiktinai susiejami su realaus pasaulio objektais ir veiksmais.

Atsižvelgiant į neįprastus sąmoningus sinestetų potyrius, mokslininkai tikisi, kad jų tyrimai padės pagrindus geresniam sąmonės ir jos neurologinio susietumo supratimui, ir geresniam įsivaizdavimui, kokie smegenų mechanizmai padaro mus sąmoningais.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(4)
(0)
(3)

Komentarai (24)