Molekulinis debesis - kas tai? (3)
Kur dingo visos žvaigždės? Tai, kas anksčiau buvo laikoma "skyle danguje", dabar astronomams žinoma tamsiojo molekulinio debesies pavadinimu. Čia didelės koncentracijos dulkės ir molekulinės struktūros dujos absorbuoja praktiškai visą matomojo spektro šviesą, sklindančią nuo toliau esančių žvaigždžių. Tokių debesų vidus yra viena šalčiausių ir labiausiai izoliuotų visatos vietų. Vienas žinomiausių šių tamsiųjų absorbuojančių ūkų yra "Barnard 68" (pirmoji nuotrauka), esantis Gyvatnešio žvaigždyno kryptimi.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tai, kad ūko centre nėra matomų žvaigždžių, rodo, jog "Barnard 68" yra palyginti netoli (astronominiais mastais) nuo mūsų - matavimų duomenimis, jis yra maždaug 500 šviesmečių atstumu nuo Žemės, o jo skersmuo - apie pusė šviesmečio.
Tiksliai nežinoma, kaip tokie debesys susiformuoja. Žinoma tai, kad tamsieji ūkai yra vienos labiausiai tikėtinų naujų žvaigždžių formavimosi vietų. Kiaurai debesį galima pažvelgti raudonojo šviesos spektro diapazone. Dažniausiai tokius debesis sudaro molekulinis vandenilis (H2).
Mūsų galaktikoje molekulinės dujos sudaro mažiau nei vieną procentą visos tarpžvaigždinės medžiagos. Tai taip pat tankiausia tarpžvaigždinės medžiagos sudedamoji dalis Saulės galaktinės orbitos ribojamoje erdvės dalyje. Didžioji molekulinių dujų dalis sukaupta vadinamajame "molekuliniame žiede" - nuo 3,5 iki 7,5 kiloparsekų atstumu nuo galaktikos centro (Saulė yra maždaug 7,6 kiloparseko atstumu nuo centro). Tyrimai rodo, jog dujų sankaupų vietos koreliuoja su galaktikos spiralinių vijų padėtimi. Tai leidžia manyti, jog molekuliniai debesys turėtų susiformuoti ir išsisklaidyti per trumpesnį nei 10 milijonų metų laikotarpį - laiką, kurio reikia tarpžvaigždinei medžiagai perkeliauti per spiralės regioną.
Didelės molekulinių dujų sankaupos, kurių masė prilygsta 104–106 Saulės masių, yra vadinamos gigantiškais molekuliniais debesimis (angl. Giant molecular clouds - GMC). Jų diametras gali siekti dešimtis parsekų, o jų vidutinis tankis - apie 10²–10³ dalelių kubiniame centimetre (vidutinis tankis Saulės regione yra viena dalelė kubiniame centimetre). Šių debesų struktūra susideda iš sudėtingai išsidėsčiusių dujų pluoštų, burbulų ir pavienių netaisyklingos formos sankaupų (sutankėjimų).
Tankiausios struktūros dalys yra vadinamos "molekulinėmis šerdimis" - jų tankis yra daugiau kaip 104–106 dalelių kubiniame centimetre. GMC yra tokie dideli, kad kai kurie jų gali dengti nemažą dalį viso žvaigždyno, todėl jiems kartais suteikiamas to žvaigždyno vardas, pavyzdžiui, Oriono molekulinis debesis (OMC) arba Tauro molekulinis debesis (TMC). Šie vietiniai molekuliniai debesys yra išsidėstę žiedu Galaktikos plokštumoje aplink Saulę ir yra vadinami Guldo juosta (angl. Gould Belt).
Masyviausias molekulinių debesų kompleksas mūsų Galaktikoje yra Šaulio B žiedas aplink Galaktikos centrą (žiedo spindulys apie 120 parsekų). Šaulio žvaigždyno regionas yra turtingas cheminėmis medžiagomis, todėl astronomai šioje erdvės dalyje neretai ieško naujų tapržvaigždinės erdvės molekulių.
Antrojoje nuotraukoje parodytas nuo molekulinio debesies atplėštas Kilio ūkas. Šalia matomos naujai susiformavusios žvaigždės, paraudusios dėl tarpžvaigždinių dulkių poveikio. Nuotrauka padaryta 1999 metais Hablo kosminiu teleskopu. Ji apima maždaug dviejų šviesmečių skersmens sritį.