Genetinės mutacijos: žmonės-liūtai, žmonės-vilkai, žmonės-šunys...  (9)

Genetiniai mutantai jau kurį laiką yra labai populiarūs kino filmų personažai. Daugeliui žiūrovų tai tik scenarijaus autoriaus fantazija su doze specialiųjų efektų. Tačiau tokie žmonės egzistuoja tikrovėje. Tiesa, genetikai nesutiktų su pasakymu, jog jie žmonės - genetinių mutantų chromozomų rinkinys skirasi nuo paprasto žmogaus. Tačiau tai tik išorė - viduje šie nelaimėliai tokie kaip mes. Tačiau jau daugiau nei 500 metų jie yra atstumtieji. Daugeliui tai nei žmonės, nei gyvūnai - tad kaip tuomet jaustis, kai gydytojai tau pasako: "neišgydomas"?...

Visi čia aprašyti žmonės sirgo arba serga padidinto plaukuotumo genetine mutacija (hypertrichosis). Hypertrichosis - tai labai reta liga, kuria sergantys žmonės turi labai ilgus ir tankius plaukus tose kūno vietose, kur paprastai jie neauga. Vyrams kartais apželia visas kūnas, kartais tik galva su veidu. Moterims ima augti barzda, bakenbardai. Hypertrichosis liga aprašyta daugelyje medicinos enciklopedijų, fantastinių ir grožinių knygų puslapiuose - ji baugina daugelį žmonių, tačiau tuo pačiu žavi rašytojus savo keistumu. Tai nebūtinai įgimta liga - ji gali atsirasti ir po gimimo nuo traumų, klimakso periodu ir kitais atvejais. Tuomet ją dar galima gydyti. Tačiau visi šios naujienos nelaimėliai ligą atsinešė savo genuose, tad nuo gimimo iki pat mirties jiems tenka nešti savo naštą.

Padidintas plaukuotumas nėra socialinė liga - ją serga tiek vargšai, tiek ir turtingi, netgi karališko kraujo atstovai. Šioje nuotraukoje matyti Ispanijos karališko dvaro XVII a. paradinėje salėje kabėjęs portretas. Turbūt nesunku suvokti, jog tai jaunos princesės atvaizdas...

Šiame portrete žmogus-beždžionė, Italijos dvaro tarnautojas, sprendžiant iš išlikusių šaltinių, užsitarnavęs daug titulų ir turėjęs didelę įtaką.

Padidintas plaukuotumas pas moteris dar vadinamas hirsutismus liga. Ši liga ypatinga tuo, jog plaukai auga tik ten, kur pas vyrus jie būna natūraliai - barzda, krūtinė, pilvas, rankos, kojos. Ligos klasikinis atvejis pavaizduotas garsiame portrete - "Moteris su barzda".

Taigi, hirsutismus moterims pasireiškia "suvyriškėjimu" - ypač intensyviai ima augti barzda ir bakenbardai. Iš veido sunku atskirti, kas prieš jus stovi - kaimo medkirtys ar trapi moteriškė.

Tokių moterų pasitaikydavo visais laikais. Šiame paveikslėlyje matyti XIX a. moteriškė, o prierašas skelbia, jog tai "moteris-beždžionė".

Senaisiais laikais tokioms moterims praktiškai vienintelis išgyvenimo kelias būdavo cirkas. Tačiau šiais laikais nelabai kas daug pasikeitė - tokių vaikų tėvai irgi linkę daryti "šou". Vaikai apkerpami pagal tėvų išvaizdą ir visa šeimynėlė dalyvauja televizinių šou programose... Prieš jus vien tik mažų mergaičių nuotraukos.

Ilgaplaukiai žmonės netgi turi savo "specializacijas". Pačius aukščiausius iš jų, su daugiau ar mažiau garbinga ir priimtina išvaizda vadina žmonėmis-liūtais.

Garsiausias iš jų - Lionelis (Lionel the Lion-Faced Man), keliavo po Europos ir Amerikos teatrus, kur jo pažiūrėti plūsdavo minios žmonių. Tikrasis Lionelio vardas - Stephan Bibrowsky. Pagal tautybę - lenkas, gimęs Wilezagora miestelyje 1890 metais. Jis buvo ketvirtas iš 6 vaikų. Nei vienas iš tėvų nesirgo padidinto plaukuotumo liga.

Tai vienas iš labiausiai plaukuotų žmonių, apie kuriuos yra išlikusių prisiminimų. Plaukai, kurių ilgis siekdavo 15 cm, dengė visą jo galvą ir veidą.

Akys, nosis ir burna slėpėsi po Lionelio plaukais. Jo pilkai žalsvos akys iš po krentančių plaukų žvelgdavo su laukiniu aršumu. Tad nekeista, jog jam prilipo žmogaus-liūto įvaizdis. Lionelis uždirbdavo po 500 dolerių per savaitę, demonstruodamas savo mutaciją. Tais laikais tai buvo iš tiesų dideli pinigai. Tačiau šlovė ir turtai neatnešė Lioneliui laimės - jis niekada nevedė, o mirė vienoje Berlyno ligoninėje 1931 metais.

Lionelis turėjo pasekėjų - panašios išvaizdos mutantus ėmė vadinti žmonėmis-liūtais.

Tačiau nei vienas iš jų nebesulaukė tokio populiarumo ir dirbo vietinės reikšmės cirkuose, tad apie tokius pinigus negalėdavo net pasvajoti.

Po Europą važinėdavo netgi ištisa žmonių-liūtų šeima.

Antroje šios keistos klasifikacijos vietoje - žmonės-šunys.

Šie žmonės buvo truputi mežesni nei vidutinio ūgio, liūdnų akių ir ganėtinai prieraišaus charakterio. 1884 metais pasaulis išgirdo apie pirmą žmogų-šunį, kuomet į ameriką atvežė Fiodorą Jientičevą(Федора Евтищева) (pravarde Jo-Jo), žinomą kaip "rusų berniuką su šuns veidu".

Jam tuomet tebuvo 16 metų...

Fiodoro tėvas, Anrejus, rusų valstietis, taip pat buvo visas padengtas plaukais ir dažnai sulyginamas su pudeliu. Jis irgi pasirinko cirko artisto dalią ir keliaudavo po didžiuosius Europos miestus pristatydamas programą "l homme-chien" (aš žmogus šuo).

Trečioje vietoje - žmonės-vilkai. Jie pasižymėdavo ūmiu charakteriu ir vienatvės poreikiu.

Cirkuose tokie žmonės, kaip taisyklė, netarnaudavo - jie buvo linkę uždarbiauti savarankiškai.

Ir pagaliau žmonės-bezdžionės. Patys plaukuočiausi, patys nemaloniausi, labiausiai keliaujantys ir turėdavę gana "suktą" charakterį.

Jų nemėgo netgi cirkininkai, tačiau pinigų tokie mutantai uždirbdavo daugiausia - jiems užtekdavo drąsos ir įžulumo savarankiškoms programoms, o pažiūrėti į plaukais apaugusį padarą, rodantį liežuvį, žmonės visais laikas lėkte lėkdavo...

Be galo populiari savu laiku buvo "plaukuotoji šeimynėlė iš Birmos".

Jie keliavo po visą pasaulį. Tik tai nebuvo vien liežuvio rodymas - ši šeimynėlė demonstruodavo visą spektaklį. Visi nariai šokdavo, dainuodavo, vaikščiodavo lynu, žongliruodavo, grodavo įvairiais isntrumentais.

Apie 1887 metus Meksikoje gimė iki tol negirdėtas stebuklas - žmogus su dviem galvomis. Tokių mutacijų pasitaikydavo ir kitur, tačiau praktiškai nei vienas vaikas neišgyvendavo. O meksikietis, vardu Paskalis Pinonas, ne tik išgyveno, bet ir pragyveno ne mažiau 50 metų. Tiksli jo mirties data nežinoma, bet laikoma apytiksliai 1927 metais. Ant normalios galvos užaugusi maža antra galva buvo intensyviai apaugusi plaukais ir panašių bruožų kaip ir pagrindinė. Ji turėjo akis, nosį ir burną, tačiau niekada su ja nevalgydavo. Nors akys galėdavo atsimerkti, o burna išsižioti, tačiau iš ten niekada nepasigirdo nei vienas žodis. Pats Paskalis dėl šios nelaimės visai nesisielojo - jis netgi dėkojo Dievui už antrąją galvą, kuri tapo jo prasimaitinimo šaltiniu ir leido sukaupti kažkiek kapitalo. Į visas laidas ir pristatymus žmonės plaukdavo miniomis pasižiūrėti tokio neregėto ir negirdėto stebuklo.

Šios mutacijos neišnyko ir pastarosiomis dienomis. Pasaulyje nors ir retai, tačiau nuolat gimsta tokių žmonių. Šiais laikais jų priskaičiuojama apie kelias dešimtis, tad pats patogiausias būdas jiems prasimaitinti - dalyvavimas šou programose.

Jeigu iki XIX a. tokie žmonės dažniausiai gimdavo Rytų Europoje, tai vėliau "epidemija" išplito į Aziją ir dalinai į Pietų Ameriką

Nuotraukoje - Nat Sasufan iš Tailando, apie kurią žurnalistų dėka sužinojo visas pasaulis.

Jos likimas neeilinis - mokosi paprastoje mokykloje, o dėl linksmo ir nuoširdaus charakterio ją labai myli ir mokytojai ir mokiniai.

Gydytojai jau pažadėjo atlikti nemokamai labai brangią plaukų pašalinimo operaciją, tačiau neaišku ar ji bus veiksminga...

Tai dar vienas plaukuotas meksikietis. Jo istorija irgi unikali.

Tai vienas iš nedaugelio mutantų, besimėgaujančiu pilnaverčiu laimingu šeimyniniu gyvenimu.

Tačiau daugeliu atveju tai gana vieniši žmonės, visur atkreipiantys į save dėmesį ir dažnai priklausantys atstumtųjų klanui...

Norint pragyventi, jiems tenka dalyvauti televizijos šou programose ir kitais būdais demonstruoti savo ligą...

Šiais laikais netgi kuriasi "mutantų" klubai, kurių gerbėjai gali už tam tikrą kainą nusifotografuoti su šiais nelaimėliais.

Kitas uždarbiavimo šaltinis - asmeninių nuotraukų publikavimas Internete už tam tikrą mokestį.

Arba galima bandyti paduoti paraiškas į Gineso rekordų knygą - taip susilaukiama populiarumo ir atsiranda galimybė uždirbti pinigų. Kiniečiui Ju Dženchuan tai pasisekė visu 100%. Dėka padidinto plaukuotumo jis visoje šalyje išgarsino savo rok grupę ir tapo milijonieriumi.

Tačiau... norėdamas normaliai girdėti, jis privalėdavo reguliariai gultis ant operacinio stalo, kur gydytojai iš ausų šalindavo didžiulius plaukų kiekius. O tai labai skausminga operacija...

Tokių nelaimėlių mūsų laikais nenustoja gimti.

Kol kas mokslui nežinoma, kas lemia šią ligą. Ir nėra surastas gydymo metodas - kosmetolgams pavyksta tik pašalinti plaukus. Kad ir labai ilgam laikui, tačiau vis tiek laikinai.

Liūdniausia šioje istorijoje, jog netikėtai atsiradęs padidintas plaukuotumas dažnai būna vėžio pranašas, kuris aplanko žmogų po 2-3 metų. Tokie žmonės žurnalistų ir šou verslo atstovų dažnai pakrikštijami mutantais, siaubūnais, pabaisomis ar kitais "skambiais" vardais, tačiau nereiktų pamiršti, jog tai tie patys žmonės kaip ir mes, tik visą gyvenimą pasmerkti kęsti atstumimą ir pasmerkimą...

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(1)
(0)
(1)

Komentarai (9)

Susijusios žymos: