Pasaulinis potvynis galėjo būti ta varomoji jėga, kurios dėka šiuolaikinės civilizacijos daigai išplito po visą Vakarų Europą, rašo britų visuomeninis transliuotojas BBC savo svetainėje. Turimas omenyje didžiulis potvynis, įvykęs Balkanuose prieš 8 tūkst. metų ir tikriausiai tapęs Biblijoje minimo mito pagrindu. Būtent šis įvykis, kaip rodo ką tik atliktas tyrimas, galėjo priversti tūkstančius senovės žemdirbių ieškoti sau naujų teritorijų.

Mokslininkai iš Didžiosios Britanijos ir Australijos, ištyrę šį klausimą, paskelbė savo išvadas pirmadienį išleistame žurnalo "Quaternary Science Reviews" numeryje.

Drauge su persikėlėliais, rašo jie, į Vakarus ėjo ir žemdirbystė, pamažu išstumdama genčių, kurias sutiko kelyje žemdirbiai, medžioklės kultūrą. Ir būtent ten, kur apsistodavo šie migrantai, laikui bėgant atsirado viensėdžiai, kaimai, gyvenvietės ir miestai.

Šios hipotezės, sako mokslininkai, leidžia optimistiškiau pažvelgti į tų socialinių poslinkių padarinius, kurie gali lydėti būsimą pasaulinės klimato kaitos sukeltą pasaulinio vandens lygio pakilimą.

Potvynis, apie kurį kalbama, įvyko paskutinio ledynmečio pabaigoje, kai buvo pralaužtas Laurentijos ledyno skydas, dengęs didelę dalį Šiaurės Amerikos teritorijos. Tada į vandenyną pateko milžiniškas kiekis vandens, ir pasaulinio vandenyno lygis pakilo kai kuriose vietose 1,4 metro.

Tada buvo pralaužtas kalnagūbris, kirtęs Bosforo sąsiaurį ir skyręs gėlavandenę tuo metu Juodąją jūrą nuo Viduržemio jūros. Per sekančius 34-erius metus vandens lygis Juodojoje jūroje nuolat kilo ir jūra persipildė.

Atlikdami tyrimą Britanijos ir Australijos mokslininkai atkūrė Viduržemio ir Juodosios jūrų kranto liniją iki katastrofiško vandens pakilimo ir po jo. Jie priėjo prie išvados, kad buvo prarasti beveik 73 tūkst. kvadratinių kilometrų žemės, todėl turėjo persikelti į kitą vietą 145 tūkst. žmonių.

Tuo tarpu, kaip rodo archeologiniai radiniai, Graikijos ir kitų Europos pietrytinių rajonų gyventojai jau turėjo tam tikrų žemdirbystės įgūdžių ir mokėjo žiesti puodus. Šių įgūdžių jie įgijo iš Artimųjų Rytų, kur javai - tokie kaip kviečiai ir rugiai - buvo auginami ir iki tol. Manoma, kad juos auginti buvo pradėta Sirijoje prieš 13 tūkst. metų.

Tačiau iki potvynio žemdirbiai, regis, buvo visiškai patenkinti tomis žemėmis, kuriose gyveno. Bent jau nėra požymių, kad žemės ūkis tuo metu plito į Vakarus už Balkanų ribų.

"Jie nėjo toliau į Europą. Panašu, kad jie tiesiog sustojo", - sako profesorius Chrisas Turney (Krisas Ternėjus) iš Anglijos Ekseterio universiteto, kuris vadovavo tyrimui ir yra netrukus pasirodysiančios knygos "Kaulai, akmenys ir žvaigždės: Mokslas apie tai, kada kas vyko" (Bones, Rocks and Stars, The Science of When Things Happen) autorius.

Potvynis privertė žmones eiti į naujas nedirbamas vietas: archeologai turi daug įrodymų, kad nuo to laiko žmonės į vakarus nuo Balkanų ėmė dirbti žemę ir daryti dirbinius iš molio.

Šiuo permainų laikotarpiu baigėsi mezolitas, vidurinis akmens amžius, kai žmonės daugiausia medžiojo ir rinko sau maistą, ir prasidėjo perėjimas į naują akmens amžių - neolitą.

"Žmonės, gyvenę ten, kur dabar yra pietryčių Europa, tikriausiai nusprendė, kad užtvindytas visas pasaulis, - sako profesorius. - Ir tai, labai galimas dalykas, galėjo būti pagrindas atsirasti pasakojimui apie didįjį tvaną ir Nojaus laivą. Ištisos pakrantėje gyvenusios bendrijos buvo priverstos ieškoti naujų gyvenimo vietų, migrantų buvo tūkstančiai".

"Šios žemdirbių bendrijos,.eidamos į Vakarus, skleidė paskui save žemdirbystę per visą Europą", - priduria mokslininkas. Tai buvo iš tikrųjų revoliucinis laikas".

Labiausiai nuo potvynio turėjo būti nukentėję žemumų prie Juodosios jūros gyventojai. Kasinėjimai rodo, kad migracija vyko jūrininkams plaukiant Viduržemio jūros pakrante į Vakarus, į tas vietoves, kurios vėliau buvo pavadintos Jugoslavija, Italija ir Prancūzija.

Tas vandens lygis, kuris buvo prieš 8 tūkst. metų, pažymi Ch.Turney, iš esmės sutampa su specialistų prognozėmis laikotarpiui iki dabartinio šimtmečio pabaigos.

Naujausiais vertinimais, dėl pasaulinio atšilimo pasaulinio vandenyno lygis gali pakilti maždaug metrą - net be katastrofiško didžiausių ledynų tirpimo.

Tyrimo, atlikto pernai, autoriai, palygino temperatūros kilimo prognozės kompiuterinius modelius su duomenimis apie klimatą senovėje.

Jie padarė išvadą, kad realią grėsmę kelia greitai tirpstantys Grenlandijos ir Antarkties ledai. Jeigu tai įvyks, iki 2100 metų jūros vandens lygis gali pakilti iki 6 metrų, ir kils tvanas, palyginti su kuriuo Balkanų potvynis prieš 8 tūkst. metų atrodys kaip mažmožis.

Grėsmė iškils tokiems miestams kaip Londonas, Niujorkas ir Tokijas, o dideli Nyderlandų, Bangladešo ir Floridos plotai paprasčiausiai dings po vandeniu.

"Tai mintis, priverčianti susimąstyti ", - sako apie tai Ch.Turney. - Juk maždaug 145 mln. žmonių šiandien gyvena ne daugiau kaip vieno metro virš jūros lygio aukštyje".

"Šis tyrimas rodo, kad dėl vandenyno lygio kilimo gali prasidėti milžiniški socialiniai pokyčiai, - teigia tyrėjas. - Šiandien, po 8 tūkst. metų , ar esame mes pasirengę vandens pakilimui geriau nei mūsų protėviai?".

Komentarai (0)