Virginijus Savukynas. Kodėl mums vadovauja tokie kvaili viršininkai?  (4)

Žmoniją – bent jau tą dalį, kuri turi viršininkus, – kankina amžinas klausimas: kodėl tas, kas man vadovauja yra žymiai kvailesnis už mane? Danielo Colemano knyga „Emocinis intelektas darbe“ (išleido leidykla „Presvika“) pateikia atsakymą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Žinoma, jei pasieksite 372 puslapį, kuriame ir parašyti šie išmintingi žodžiai: „Daugelis knygiškai protingų, tačiau emocinio intelekto stokojančių žmonių galų gale dirba tiems, kurių IQ žemesnis, tačiau emocinio intelekto įgūdžiai pranašesni“.

Štai taip, – tie, kurie geriau moka patikti, įtikti, įtikinti, įkvėpti žmones, spręsti konfliktus, uždegti bendram tikslui, tie ir vadovauja.

Jei dar puikiai išmanai savo darbą, tai dar nereiškia, kad gali vadovauti įmonei ar grupei. Vieni net nesiveržia į vadovaujančius postus ir būna laimingi. Tiesa, jiems labai dažai reikia atsilaikyti prieš demoniškus vylius – pasiūlymus vadovauti, juk jie tokie geri savo srities profesionalai. Tačiau esu matęs ne vieną situaciją, kai daugiau žinantis, greičiau galintis pastebėti sprendimus žmogus griežia dantį ant savo viršininko, nes šis tiek nesupranta, o vis tiek priima sprendimus. Tačiau tokie žmonės visiškai nesupranta, kad negali niekam vadovauti – netgi savo šuniui. Kol to nesupranta, labai dažnai savo protą panaudoja ne problemų sprendimui, bet problemų sukėlimui. Tokie žmonės tikra rakštis organizacijoje.

Šiaip emocinio intelekto pati idėja nėra nauja. Dar senelis Darvinas aiškino apie emocijų svarbą siekiant išgyventi. Vėliau, kaip žinome, psichologijos moksle, kalbant apie intelektą buvo pabrėžiamos kognityviniai aspektai (kaip žmonės sprendžia problemas, kaip logiškai išnarsto užduotis, kokie jų atmintis ir pan.)

Tačiau labai greitai kai kurie mokslininkai suprato, kad intelektas vien tuo neapsiriboja. Štai toks E. L. Thorndike`as jau 1920 metais naudojo „socialinio intelekto“ terminą, kuriuo apibrėžė kitų žmonių supratimo bei vadovavimo jiems įgūdžius.

Teigiama, kad pirmasis „emocinio intelekto“ sąvoką pavartojo Wayne`as Payne`as savo daktarinėje disertacijoje.

Na, o išpopuliarino, aišku, Colemanas. Danielo Colemano nereikia pristatinėti – jo dėka (aišku, ne jis vienas rašo apie emocinį intelektą) tiek daug kalbama apie emocinį intelektą ir praprusę vadybininkai vieni kitiems nustatinėja, kas turi to emocinio intelekto, o kam jo trūksta (tikrai nemeluoju, – pora kartų girdėjau iš savo pažįstamų, jog jiems jų viršininkai diaganozavo emocinio intelekto trūkumą; tiesa, dėl to jie per daug nepergyveno, tačiau pagalvokime, kaip jie jaustųsi, jei jiems būtų „diagnozavę“ žemą IQ lygį – jie tikrai artimiausią savaitgalį būtų paskandinę alkoholyje).

Kas tas emocinis intelektas pagal Colemaną? Tas toks šiais laikais populiarus dalykas apima penkias sritis. Pirmiausia tai savivoka. Turi susigaudyti savo jausmuose, suprasti, dėl ko pyksti ar džiaugiesi. Kai suvoki, ką jauti, gali tuo pasinaudoti ir nukreipti reikiama linkme. Kitaip tariant, lengviau galėsi manipuliuoti savimi.

Toliau eina savireguliacija. Negalima neigiamoms nuotaikoms duoti laisvę. Yra užduotis, kurias privalu įgyvendinti. Tos emocijos, kurios tam trukdo, jas privalu sutramdyti.

Trečia – motyvacija: savo pomėgių panaudojimas savęs išjudinimui ir nukreipimui savo tikslų.

Šios trys sritys apibrėžė tai, kaip žmogus tvarkosi pats su savimi, kitos dvi sritys apibrėžia jo sugebėjimus bendrauti su kitais žmonėmis.

Tad ketvirta sritis – empatija: atjauta, įsijautimas į kitų žmonių emocinę būseną, gebėjimas imtis jų požiūrio.

Ir penktoji sritis – visuomeniniai įgūdžiai: tinkamas emocijų valdymas bendraujant ir tikslus visuomeninių situacijų bei tinklų perpratimas.

Tad viskas kaip ir labai aišku bei paprasta. Kaip ir kitais atvejais, žymiai lengviau suprasti, bet sunkiau įgyvendinti savo gyvenime. Šioje knygoje Colemanas ir įrodinėja, kad emocinio intelekto galima įgyti. Vargu, ar jis kitokią išvadą galėtų pateikti. Juk jei sakytų, kad emocinis intelektas įgyjamas, tarkime, iki kokių 12 metų, o paskui nors ant galvos stovėk, bet tu šioje srityje nė per sprindį nepasistūmėsi, tuomet nebūtų reikalingos jo knygos bei konsultacijos. Juk jei pakankamas emocinis intelektas, tai daugiau jo nereikia, o jei neturi, tai ir neįgysi.

Šioje knygoje gausu pavyzdžių – tiek įvairiausių tyrimų, tiek ir atskirų atvejų. Be abejo, Colemanas aprašo korporacinę Ameriką. Ji, tiesa pasakius, žiauri. Neužtenka šiandien lygiai taip pat gerai padaryti darbą kaip ir vakar. Reikia padaryti geriau ir daugiau. Tokia kapitalizmo logika: nori gyventi, reikia augti. Nežinia, ar tai teisinga, ar tai naudinga, bet būtent tokia logika varo dabartinį pasaulį (dabartinė pasaulinė finansų ir ekonominė krizė užaštrina klausimą, ar tikrai ekonominis augimas yra gėris, bet tikrai ilgas kelias laukia nuo teorinių pasvarstymų iki realių realių veiksnių).

Akivaizdu, kad net geriausi specialistai negali būti tikri dėl savo ateities (ir ne vien krizė kalta). Tad tokioje situacijoje vien savo profesijos žinių nepakanka. Reikia šio to daugiau. Ir Colemanas sako, kad tas šiek tiek daugiau – emocinis intelektas. Jeigu šalia profesionalumo sugebėsi naudotis savo ir kitų emocijomis (tiesa, pats Colemanas vis pabrėžia, kad emocijomis nors ir galima manipuliuoti tiesiogine ta žodžio prasme, bet iš to nieko gero neišeis), tai ir bus tas konkurencinis pranašumas prieš kitus, tai, kas iš vidutinybės padarys lyderiu.

Šią žiaurią konkurencinę aplinką reikia suprasti skaitant vis pasikartojančius pavyzdžius, kaip vadovai vis giria ir gira savo darbuotojus, švelniai kritikuoja, o tada šie pasiekia nuostabių rezultatų. Taip, kaip tokia žiauri aplinka, tuomet reikia malonių žodžių.

Beje, reikia atkreipti į dar vieną dalyką: tai, kad šiandienos pasaulis yra jau kitoks, nei jis buvo, tarkime prieš pusamžį. Jei anksčiau hierarchija ir struktūra (įmonės, universiteto, vyriausybinės įstaigos) ir aiškios taisyklės apibrėžė elgesį, tai dabar vis daugiau svarbos įgauna mobilios grupės.

Yra projektas, suburiama reikiama grupė. Kai projektas baigiasi, ji išsiskirsto. Kai kas galvoja, kad tai ateities darbo modelis. Štai kai tokia grupė susiburia, reikalingas aukštas emocinis intelektas, kad užvestum šią grupę darbui, kad ji pasiektų reikiamus tikslus. Tam reikia įtakos, empatijos, lyderio savybių.

Beje, apie lyderystę. Yra daug knygų, kaip tapti lyderiu arba kaip jį atpažinti. Tačiau skaitant šią knygą (be abejo, Colemanas adresuoja tiems, kas nori tapti lyderiais), man pasirodė, kad autorius iš esmės kalba apie tai, kaip būti geru darbuotoju. Akivaizdu, jei darbuotojai yra neiciatyvūs, jei jų darbo diena prasideda nuo minčių, kaip nepadaryti, o ne ką ir kaip padaryti, tai tokių darbuotojų neikvėps joks lyderis.

Štai vienas įdomus tyrimas, kurį suradau šioje knygoje. Štai vaikams padėjo zefyrą ir pasakė: „Jei nori, gali šį zefyrą suvalgyti dabar iš karto, bet jei jo nesuvalgysi, kol aš būsiu išėjęs, po to galėsi gauti du“. Vieni vaikai suvalgė iš karto, kiti kantriai laukė antrojo. Ir ką parodė istorija? Pasirodo, kantresnieji geriau baigė mokyklą, geriau įsitvirtino profesinėje srityje. Savikontrolė ir tikslo siekimas yra labai svarbu, jei to neturi darbuotojai – negi lyderis turi darbo vietą paversti psichologo kušete?

Man įdomiausias skyrius buvo apie bendradarbiavimą komandose. Pasirodo, kad grupėse besimokantys studentai išlaiko geriau nei pavieniui besimokantys patys gabiausi moksliukai. Tad kartu kažką bedarydami, žmonės geriau suvokia ir įsisavina naujus dalykus. Beje, kiekvienas iš mūsų puikiai žino, kaip daug priklauso nuo pačios grupės. Tikiuosi, kad daugeliui skaitančių teko laimė dirbti iniciatyvioje, uždegančioje komandoje. Tada kalnus gali nuversti. Ir priešingai – jei patenki tarp žmonių, pasikartosiu dar kartą, kurie nuo pat ryto galvoja, kaip nieko nepadarius, o ne ką ir kaip padarius, tuomet rezultatai būna itin prasti.

Galbūt kaip tik šioje grupės chemijoje ir slypi emocinio intelekto paslaptis? Beje, šiuo atveju tiksliau būtų kalbėti apie visuomeninį intelektą. Apie tai Colemanas irgi knygą yra parašęs. Ką gi, teks ir jos imtis.

http://www.tinklink.lt/virginijus_savukynas

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Virginijus Savukynas
(0)
(1)
(-1)

Komentarai (4)

Susijusios žymos: