Pasakojimas apie ekspediciją rusvavandene pelkynų ir miškų upele – Viešvile (2 dalis)  (4)

Tęsiame vaizdingą Rimo Pakerio pasakojimą apie 1988 m. pavasarį įvykusią jo kelionę kartu su bendražygiu po didžiulį miško masyvą - Karšuvos girią ir jos širdyje esančią Artosios pelkę bei pro ją tekantį Viešvilės upelį.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Jeigu dar neskaitėte, pirmąją šio įtraukiančio pasakojimo dalį galite surasti štai čia.

SEKMADIENIS – trečioji žygio diena

Pabudome anksti ryte įgnybti šaltuko. Diena išaušo puiki. Jau kiek įkopusi saulutė dosniai žėrė į žemę šiltus savo spindulius. Nors priešingas Viešvilės krantas buvo visai čia pat, mes jo nematėme dėl tankiai suaugusių medžių su tankia šakų pyne. Tarp liepų, beržų ir drebulių ant upelės šlaitų vešėjo aukštutėlės pušys. Viena didžiulė pušis, kuri stovėjo netoli mūsų stovyklavietės, buvo nudžiūvusi, be spyglių. Šakotose jos aukštybėse zujo didoki paukščiai su juodais kaip anglis frakais ir raudonomis kepurėmis. Į šalis sklido ausį rėžiantis jų klegesys. Pastebėjome, jog pušies kamienas išvarpytas įvairiausio didumo uoksais. Juodosios meletos ruošėsi auginti naują vaikų kartą.

Po nelengvos vakarykštės dienos nemaloniai maudė visą kūną, o ypač – pečius. Kelionę nutarėme tęsti eidami dešiniuoju upelės krantu. Plaukti Viešvile buvo neįmanoma dėl gausybės virtuolių.

Dar vakar vakare, statydami palapinukę, atkreipėme dėmesį į didelę keturkampę duobę. Ją dengė storas samanų kilimas. Viename jos kampe augo nedidelės eglaitės. Duobė buvo iškasta ant stataus Viešvilės kranto. Eidami upelės krantu, visai netoli vandens, tarp aukštų tamsiakamienių eglių ir tankaus mažų eglaičių pomiškio, aptikome dar keliolika tokių duobių. Greitai supratome, kad tai ne kas kita, kaip buvusios žeminės. Tokia mintis mums šovė, kai aptikome žeminę su dar lig šiol stovinčiomis mažomis durelėmis, įmantriai padarytomis iš smulkių rąstelių, ir su įdubusiomis lubomis, kurios nebepajėgė ant savęs išlaikyti storo žemės sluoksnio. Kas ir kada jas įrengė? Gal pokario Lietuvos partizanai, miško broliai, glaudėsi atkampiausiose girios kertėse?!

O kokia vis dėlto puiki ta miškų upelė. Ir kaip gera žinoti, jog esi turbūt pirmasis, kurį neša skaidrūs jos vandenys. Kaip miela, kad Lietuva turi tokią žavią ir drovią upelę, vardu Viešvilė...

Į valtelę sulipame prie seno, sulūžusio tilto liekanų. Tai jau antrasis toks statinys per Viešvilę. Į abi tilto puses tęsiasi žalia žole apžėlęs kelias, jau seniai niekieno nebenaudojamas.

Žydroje dangaus mėlynėje, gal kiek aukščiau medžių viršūnių, be perstojo skersai ir išilgai skraido šviesūs, strazdo didumo paukščiai. Miško platybėse ištirpsta skambūs jų balsai. Štai skrenda dviese. Pirmiau lekiantis skrajūnas garsiai ir melodingai sušunka – tyri. Jam tuoj pat atsako jo palydovas. Taip ir skamba virš mūsų galvų pavasarinė brastinių tilvikų giesmelė.

Toliau leidžiamės upe žemyn. Viešvilė vis labiau ima vingiuoti, o jos srovė smarkėti. Aiškiai galima matyti, kad ji yra išsiliejusi iš savo krantų. Pavasario polaidžio vandens prisigėrusi upelė, užpildė visas senąsias savo vagas. Kartais dėl jų mes pasiklystame. Priekyje išvystame laukymę. Tai nemaža, niekieno nešienaujama miško pieva, kurioje žolės aukštos, vešlios, pageltusios nuo žiemos šalnų. Upelė, tekėjusi dešiniuoju pievos kraštu, pasisuka į kairę pusę ir nutolsta nuo miškingo šlaito, perskrodusi pievą skersai, prisišlieja prie priešingo jos krašto, viduryje pievos išsilieja į gilų ir tamsų duburį. Čia sustojame trumpam pailsėti, atsigerti šalto ir gaivinančio jos vandens. Vanduo skaidrus kaip krištolas, tačiau rusvos spalvos ir primena raudonąjį vyną. Dugne knibždėte knibžda gyvybė. Netikėtai danguje išvystame stambų plėšriojo paukščio siluetą. Čia pat ir dar vienas pasirodo. Niūrios išvaizdos paukš­čiai nevikriai suka nedidelius ratus, plačiais sparnais liesdami smailas aukštų eglių viršūnes. Sklinda skambūs ir ilgesingi jų balsai. Paukščiai gainioja vienas kitą, žaismingai vartaliodamiesi ore, čia tūpdami ir vėl kildami nuo eglių šakų. Suopių pora atlieka pavasarinį vestuvių šokį.

Sulipę į valtį, upelės srovės nešami, paliekame šėlstančius paukščius. Viešvilė ir toliau teka tokiomis pat, žmogaus rankų nepaliestomis pievomis. Štai ji sukasi į kairę, kol pradeda tekėti sau priešinga kryptimi. Taip ir galvelė gali apsvaigti.

Prie pat vandens auga lieknakamieniai juodalksniai, tarp jų įsiterpusios šen bei ten styro skarotos eglės. Dviem kolonomis stovintys medžiai puikiai nusako upelės tekėjimo kryptį. Pažvelgus į priekį, galima be vargo nustatyti, kur link ji teka, į kurią pusę suka. Vietomis – neaukšti, pievas įrėminantys šlaitai apaugę beržais. Tai pagrindinis čionykščių aborigenų, tikrųjų upelės šeimininkų bebrų maistas. Upelės aukštupyje jie rausia kanalus, kuriais plaukioja ir renka maistą.

Eidamas jau iš toli gali pastebėti didžiulius dumblo ir šakų kauburius. Tai – bebrų namai. Patinka jiems ir užpelkėję juodalksnynai. Čia bebrai renčia ilgutėles ir gana aukštas užtvankas ir paskandina vandenyje ištisus miško plotus. Tuomet juodalksnynas tampa klampiausia pelke, kur žmogui geriau kojos net nekelti. Ištekėjusios iš pelkių Viešvilės beb­rai nepalieka ir toliau joje šeimininkauja. Gyvena giliuose ir tamsiuose urvuose, kuriuos rausia geltono smėlio šlaituose. Urvai slypi po vandeniu, todėl pastebėti juos nėra taip lengva. Stato jie čia ir užtvankas, tik jos nedidukės, siauros ir neaukštos. Matyt, tam, kad upele plaukiančios žuvys klajoklės galėtų lengvai jas peršokti. Beb­rai, priešingai nei žmonės, nedaro tokių užtvankų, kurios užtvertų žuvims kelią į senas jų nerštavietes.

Paskutinioji pieva buvo šienaujama. Viešvilė tekėjo kairiuoju jos kraštu. Viduryje pievos pastebėjome boluojantį polietileno maišą. Tai buvo pirmasis ženklas, kad įplaukėme į dažniau žmonių lankomas vietas. Toliau upelė tekėjo gūdžiais miškais, kurie slėpė ją nuo pašaliečio akių. Ji įmantriai vingiavo, kartais peršokdavo per bebrų užtvankas, košė skaidrius savo vandenis pro šakų sangrūdas, skersai kelią pastojusius virtuolius.

Pradėjus temti mus ištiko baisi nelaimė. Tempiant valtelę per skersai upelės nuvirtusį beržą, visai netikėtai sprogo užpakalinė valties kamera. Gale sėdėjęs draugas, beviltiškai skėstelėjęs rankomis, bemat visas panyra į šaltą vandenį. Šį kartą man pasiseka, išlieku sausas. Ištraukę valtelę su kuprinėmis iš vandens, nutolstame nuo upelės. Prasibrovę pro tankias eglaites, išnyrame į nedidukę, jaunų pušaičių supamą miško aikštelę. Jau vakar patyrėme, kad trindami medį į medį ugnies neišgausime. Kaip išdžiūti šlaput šlaputėliam draugui, kai prieš akis šalta balandžio naktis? Viena bėda – ne bėda: didelės kampo formos skylės, pirmiau neužsiuvęs, ir geriausiais klijais neužklijuosi... Nei degtukų, nei adatos su siūlu neturime. Tad ką daryti?

Nors ir menkai orientuojamės, kur esame, jau beveik visai sutemus, patraukiame ieškoti artimiausios sodybos. Kažkur toli toli girdėti skalijant vienišą šunį. Einame vingiuotais miško keliais, kol visiškai sutemsta. Po poros valandų monotoniško ėjimo, išlindę iš tamsaus miško, atsiduriame ant plento. Juo pasukame į kairę pusę ir greitai priekyje išvystame Viešvilės gyvenvietės namų žiburius. Užsukame į pirmą pasitaikiusį kairėje kelio pusėje boluojantį didžiulį baltų plytų mūrą. Pasilabinę su šeimininkais, greitai randame bendrą kalbą ir, pasiskolinę degtukų dėžutę bei siūlų su adata, patraukiame atgal į nuošalią miško pievutę, kur suversti krūvon po eglaite guli mūsų daiktai.

Ilgai klaidžiojame tamsa užlietais nesibaigiančiais didžiulės girios keliais. Virš galvų pro juodus medžių siluetus matyti tamsus, mažų žibančių sidabrinių taškučių sklidinas dangus.

Atšalęs oras nemaloniai drebina visą kūną ir verčia judėti greičiau. Tik po vidurnakčio pasiekėme nuošalią miško pievutę.

Įsiliepsnojęs lauželis atskyrė mus šviesos ratu nuo aplinkui tvyrančios neperregimos tamsos. Greitai nosis ėmė kutenti apetitą žadinantys kvapai. Mažame virdulėlyje, pakaitintame ant žarijų, garavo saldi manų košė.

Šaltos pavasario naktys. Tik nuo lauželio sklindanti šiluma neleidžia visiškai sustirti...

PIRMADIENIS – ketvirtoji žygio diena

Pabudome, kai saulutė jau buvo atsiplėšusi nuo aukštų medžių viršūnių. Artūras apsiėmė siūti suplyšusią valtelę, na, o aš pamažėle vyniojau šilkinę palapinukę ir kroviau daiktus į kuprines tolimesnei kelionei.

Pusryčiams rusvame upelės vandenyje išsivirėme gardaus braškių kisieliaus. Štai mes ir vėl plaukiame nešami skaidrių Viešvilės vandenų. Netrukus tenka trumpam sustoti. Užplaukę ant pasislėpusios po vandeniu aštrios šakos, prakiurdome valtelės dugną. Taip atsirado jau trečia skylė guminiame mūsų laivelyje.

Upelę supantys šlaitai tai nutolsta, tai vėl priartėja. Galvojome šiandien į pavakarę kelionę baigti, tačiau atsitiko kiek kitaip. Ant Viešvilės krantų augo iki pat vandens priartėjantys niūrūs eglynai. Kuo toliau, tuo didesni ir tankesni jie darėsi. Vietomis vėjavartos, ištisomis krūvomis suvirtusios skersai upelės, užtverdavo kelią ne tik vandeniu, bet ir sausuma. Tai buvo sunkiausios kliūtys, su kuriomis mums teko susidurti.

Diena palinko į vakarą. Į mišką atslinko prieblanda. Priešais kelią pastojo eilinė vėjavartų krūva. Teko nenoriai rangytis iš valtelės ir nešti ją aplink kliūtį. Nutolę nuo Viešvilės išėjome į siaurą miško takelį, kuris vingiavo dešiniame jos krante, pačioje stataus šlaito papėdėje. Aukštai į dangų iškeltose pušų šakose pamatau tyliai nuplazdantį tamsų vištvanagio siluetą. Paukštį tuoj pat pamirštu, nes dėmesį patraukia neišpasakytai aukšti ir galingi medžiai. Nusimetę kuprines pribėgame prie pušies ir dviese vos vos ją apglėbiame. Tokios pat storakamienės ir eglės, ištįsusios tarp pušų. Tuoj susivokiame, jog nepastebėję, visai nejučia, įsliūkinom į nedidelę senų medžių giraitę, mažą sengirės lopinėlį, o kadaise visa Lietuva buvo taip apaugusi. Patekęs tokių šimtamečių milžinų prieglobstin, nesunkiai supranti, kodėl lietuviai šventas giraites turėjo, kur nebuvo galima net šakelės nulaužti. Čia tvyro ramybė ir darna. Čia gyvybės ir mirties ratas sukasi netrikdomas jokių kompetentingų miško tvarkytojų. Čia gali ir nuo priešų pasislėpti, ir, jei reikia, dvasios stiprybės bei ramybės pasisemti. Giria – visa ko šaltinis!

O kas dabar paliko? Paskiri seno miško lopinėliai po visą Lietuvą išbarstyti su sakintomis ir sakais apsiverkusiomis pušimis...

Dar labiau sutemsta. Čia pat apsistojame nakvynės. Išskleidžiame nedidukę šilko palapinę, kuri didžiūnų medžių paunksnėje dar labiau sumenksta. Senolių medžių, kurie gal jau trečią šimtmetį beskaičiuoja, prieglobstyje jaučiamės saugiai.

ANTRADIENIS – penktoji, paskutinioji žygio diena

Rytas. Nors saulė jau patekėjusi, čia, apačioje, tvyro prieblanda. Į akis krinta vakar nepastebėtas žalių kaip rūta eglaičių pomiškis. Eglaitėse nardo gausybė smulkių paukštelių. Ausyse skamba įvairiausių garsų pynė.

Prieš pradėdami kelionę, susikuriame nedidelį lauželį ir mažame virdulyje su aprūkusiais šonais išsiverdame naujų jėgų suteikiančios ramunėlių arbatos. Kruopščiai užmaskavę savo veiklos pėdsakus, nenoromis paliekame sengirės lopinėlį. Širdį slegia sunkus akmuo. Juk galbūt šiuos medžius didžiūnus matome paskutinį kartą... Netrukus vakarykščiu takeliu prieiname kvartalinę, kuri skersai kerta Viešvilę. Už jos – didžiulė kirtavietė, kurios vienas kraštas siekia upelės vandenis – taip apnuogina jos pakrantes. Kirtavietė kelerių metų senumo, todėl neatrodo taip baisiai.

Perėję kvartalinę, priartėjame prie Viešvilės. Išsirengę iki pusės, apsiprausiame šaltu, gaivinančiu upelės vandeniu. Čia pat sulipame į valtelę. Pastebime, jog upelė gerokai praplatėjusi. Kiek vėliau paaiškėja, kad ji užtvenkta. Abiejose upelės pusėse iš vandens kyšo apsamanoję kelmai. Tai kadaise prie pat vandens augę medžiai. Ant kelmų leidžiasi ir vėl kyla nenuilstantys brastiniai tilvikai. Turime puikią progą iš arčiau stebėti šiuos įdomius paukščius.

Pamažu iriamės į priekį. Upelė vis labiau platėja, kol galiausiai išsilieja į didelį tvenkinį, besibaigiantį aukšta užtvanka. Prie užtvankos pasirodo keletas sodybų. Tvenkinį perskrodžiame stengdamiesi pasiekti kaip galima didesnį greitį. Mėgaujamės vandens platybėmis.

Peršokusi užtvanką, Viešvilė krinta nuo betoninio slenksčio. Greitai tekėdama, už keliolikos metrų ji panyra po tiltu. Už jo gal šimto metrų ruože upė labai srauni. Gal dėl to abiejose Viešvilės pusėse boluoja rusvos putos, sukeliančios nelabai malonų reginį. Krantai neaukšti, tačiau statūs. Aplinkui auga didžiuliai gluosniai, juodalksniai, beržai. Maždaug šioje vietoje upelė įteka į Nemuno slėnį. Perėję užtvanką, vėl nuleidžiame savo valtelę į garsiai gurgiantį vandenį. Stipri srovė mus greitai plukdo. Nepratę prie didelio greičio, sunkiai suvaldome valtį. Netrukus kelią pastoja skersai upės nuvirtęs gluosnis ir apie jį susikaupusi didi gausybė šakalių, lentų su grėsmingai styrančiais vinimis ir šiaip įvairiausių rakandų, kuriuos kadaise naudojo žmonės. Įsitikinę, kad kliūties sėdint valtelėje įveikti nepavyks, prisišliejame prie kairiojo upelės kranto.

Čia tenka pademonstruoti akrobatinius sugebėjimus. Krantas status, po kojomis nėra tvirto pagrindo, tad ant jo ne taip paprasta užsiropšti. Aš pirmasis užsikeberioju ir visai netikėtai greta savęs pamatau juodą blizgantį tašką, įdėmiai žvelgiantį į mane. Kai ir draugas užsirango ant kranto, tas juodas blizgantis taškas neištveria – nuo lizdo pakyla ir švilpdama sparnais į gretimais nusidriekusią ganyklą nuskrenda antelė. Net žolių kupstu nepridengtoje lizdo duobutėje, tarp pūkų ir mažyčių plunksnelių išvystame septynis melsvo atspalvio, vištos dydžio kiaušinius.

Tvirtais ir patikimais irklais perstūmę valtelę per kliūtį ir vėl į ją sulipę, iš lėto irdamiesi, nuplaukiame tolyn. Kelią vėl pastoja kliūtis. Tik šį kartą – senas, sulūžęs apsamanojusių ir veik sutrūnijusių rąstų tiltas.

Viešvilė vėl pradeda platėti, patvenkta antrosios užtvankos. Kairysis upelės krantas status, o dešiniajame ji išsilieja ir savo vandenimis semia nemažą juodalksnyną. Plaukiame vandens taku. Abiejose pusėse šlama nendrynų miškas. Priešais pro gelsvus nendrių stiebus išvystame didelį tvenkinį, kurio dešinysis krantas užpelkėjęs. Toliau už jo driekiasi ganyklos, padalytos menkomis spygliuotos vielos tvoromis. Tolumoje regime didelį baltų plytų namą, į kurį buvome užklydę tą vakarą po ištikusios mus avarijos. Sukame dešinėn ir prisišliejame prie didelio bebrų namo (įdomu, kaip nepabūgę žmogaus artumo jie čia įsikūrė?!). Bebrų buveinė mums atstoja prieplauką. Draugas iššoka iš valtelės ir nustraksi per pievą balto mūro link grąžinti pasiskolintų daiktų.

Netrukus Artūras sugrįžta, ir mes įplaukiame į tokio pat dydžio tvenkinį kaip ir pirmasis. Viduryje išvystame baltutėlį gulbiną. Kiek pasiyrę priekin, tarp nendrių pastebime pasislėpusią gulbę patelę. Kažkur tarp gelsvų nendrių tūno jų lizdas. Paukščiai ruošiasi perėti. Laikydamiesi padoraus atstumo, apiplaukiame nė iš vietos nepajudantį ir atidžiai mus stebintį gulbiną. Kam trikdyti gražuolius paukščius. Perplaukiame tvenkinį ir išlipame į krantą visai netoli užtvankos. Ant jos yra nutiestas kelias, kuriuo be perstojo tai į vieną, tai į kitą pusę važiuoja automobiliai. Už kelio, ant kalniuko, stovi pastatas, kur įsikūrusi valgykla. Toliau keliu į kairę – bažnyčia, autobusų stotelė. Tai – Viešvilės gyvenvietės centras. Kadangi turime pinigų, tad nutariame užsukti į čionykštę užkandinę ir prabangiai papietauti. Buvo kaip tik pietų metas.

Kai išsikapstome iš savo laivelio ir rengiamės eiti, visai netikėtai nuo kelio nuvažiuoja lengvasis automobilis ir pievute pririeda prie pat mūsų. Iš sustojusio automobilio tuoj pat iššoka nedidukas, energingas žmogelis. Priėjęs prie mūsų sparčiu žingsniu, nedelsdamas išpyškina: „Kas jūs tokie ir kodėl trikdote viso miestelio numylėtinių gulbių ramybę? Jos pirmą kartą bando perėti mūsų tvenkinyje, o jūs plaukiojate su savo valtele ir trikdote jų ramybę!“

Piktai žaižaruojančios akys žvelgia į mus, tarsi mes būtume ką nors baisaus iškrėtę. Netikėtai užklupti kiek sutrinkame, bet greitai paaiškiname, jog esame keliautojai ir gulbėms nieko bloga neketinome daryti. Laimė, išsiskyrėme taikingai. O kad daugiau tokių gamtosaugininkų būtų...

Užeiname į valgyklą. Nosį tuoj pat ima kutenti gardžiausi kvapai. Kažkaip keistai pasijuntu patekęs tarp žmonių. Tos kelios dienos, kurias praleidome atitrūkę nuo civilizuoto pasaulio besigrumdami su laukine gamta, truputį mus pakeitė. Mes sprendėme visiškai kitokias problemas negu tie, tarp kurių dabar stovėjome. Kaltūnu susivėlę plaukai, apšepę ir juostelėję veidai, ištįsusios rankos su sueižėjusia nuolat drėkinama pirštų oda, šaltas savimi pasitikintis žvilgsnis pavertė mus tikrais miško žmonėmis. Anksčiau kankinusios neišsprendžiamos gyvenimiškos problemos per tas kelias dienas sumenko ir iš šalies pažvelgus tapo be galo lengvai išnarpliojamos. Tuo ir skyrėmės nuo mus apstojusių žmogelių, tiesiogiai bendraudami su laukine gamta, praturtinome savo sielas ir tapome visa galva už juos didesni...

Po pietų, pernešę valtelę per užtvanką, toliau tęsiame savo kelionę vis labiau jausdami, kad netrukus ją baigsime. Tolumoje už šviežia žaluma pasidengusių ganyklų bei pievų, prisišliejęs prie tamsios miško juostos, tekėjo Nemunas. Jis buvo galutinis mūsų kelionės tikslas.

Kurį laiką Viešvilė, garsiai gurgendama, greita srove smagiai neša mus priekin. Taip praplaukiame pro seno, matyt, dar prieš karą statyto akmenų ir plytų tilto liekanas. Toliau srovė pamažu slopsta ir upelė ima platėti, šį kartą paveikta patvinusio Nemuno.

Priekyje, viduryje upelės, pamatome stovint seną ir gruoblėtą, savo kamienu šiek tiek palinkusį į vieną pusę gluosnį. Visai neaukštai jo šakose pastebime varnos lizdą. Gudri pilkoji – žino, kad pavasarį ne bet kas vandeniu prie medžio prisibraus. Tiesiog iš valtelės užšoku ant palinkusio medžio. Vienas, du – ir aš jau vartau rankose du žalsvus, smulkiomis rusvomis dėmelėmis nubarstytus kiaušinius. Čia pasirodo ir lizdo šeimininkė. Ji nutupia ant medžio viršūnės ir ima nerimastingai karkti. Nedelsdamas leidžiuosi žemyn, kol dar nesuskrido visas jų tuntas ir neišmetė manęs iš medžio.

Toliau Viešvilė teka plačiomis Nemuno slėnio pievomis. Polaidžio vanduo užpildė visas žemesnes vietas ir įdubas. Taip atsirado daugybė mažų ir negilių ežerėlių bei kanalų. Sunku atskirti, kur čia tikroji upė, o kur ne. Plaukiame ilgai nesirinkdami, ten, kur mums atrodo geriau. Žinome, jog pasiklydus klaidžioti ilgai vis vien neteks. Na, ir aišku, pasiklystame. Valtelės dugnas atsiremia į žolėtą dugną. Tenka rangytis vandenin ir temti ją paskui save tol, kol per guminių batų viršų ima lietis šaltas vanduo. Tuomet sulipame į valtį ir ieškodami gilesnių vietų plaukiame toliau.

Kiek pasiyrę priekyje išvystame per upę nutiestą griozdišką betoninį tiltą. Šioje vietoje Viešvilė primena pailgą ir kiek platoką tvenkinį. Dešiniajame jos krante riogso didžiulės balto mūro fermos. Matyt, per šį tiltą galvijus gena į priešingą upelės krantą, kur plyti plačios pievos. Žalios pievos – puikios ganyklos. Greitai tiltas lieka mums už nugarų. Upelės krantai kiek pasikeičia. Iš abiejų pusių keroja tankūs karklų krūmai, tad matyti galime tik į priekį arba atgal. Kurį laiką intensyviai mosuojame irklais. Dar visai neseniai toli bolavusi miško juosta grėsmingai priartėja. Galiausiai priekyje išvystame Nemuną.

Pajutę galingą didžiosios upės srovę, nedelsdami iriamės prie kranto. Jis apaugęs šviežia žalia žole, tad išlipę iš valtelės jaučiamės lyg ant kilimo. Kiek atsipūtę ištraukiame iš vandens ir savo guminį laivelį. Iškratome iš kuprinių visus daiktus, kad juos vėl atgal sugrūstume, tik šį kartą kartu su valtele. Bekraudami kuprines, išgirstame skambų didžiosios kuolingos balsą. Paukštis skrenda virš upės ir tarsi sparnu pamoja mums laimingai baigusiems sunkią ir nepaprastai įdomią kelionę puikia rusvavandene, pelkynų ir bekraščių miškų upele – Viešvile.

Popietė rami. Aukštai pakilusi saulė maloniai šildo nuvargusius mūsų kūnus. Paskutinį kartą tarsi atsisveikindami žvilgtelime į upių santaką ir užsimetę sunkias kuprines patraukiame namo.

Labai įdomi buvo kelionė, kupina visokiausių nuotykių. Tai gražiausios mano gyvenimo dienos, kurios jau niekada nebe­sugrįš. Smulkus šios kelionės pasakojimas prabėgus daugeliui metų leis prisiminti ir nejučia nugrimzti į taip greitai pralėkusias, kupinas džiaugsmo jaunystės dienas...

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Apie gamtą
Autoriai: Rimas Pakeris
(2)
(0)
(2)

Komentarai (4)