Į Lietuvą sugrįžęs fizikas: konkurencija milžiniška, bet galime tapti geriausiais pasaulyje! (1)
Prieš kiek daugiau nei pusantrų metų į Lietuvą sugrįžęs fizikos mokslų daktaras Audrius Alkauskas neslepia, kad čia dirbti sunkiau – mokslinę veiklą varžo vešli biurokratija, trūksta dinamiškumo ir tarptautinės patirties, tačiau trūkumus bent iš dalis atsveria galimybė prisidėti prie savo šalies kūrimo. A.Alkausko patirtis rodo, kad atlikti unikalius tyrimus, net ir tokioje naujoje srityje kaip kvantinė kompiuterija, galima ir gyvenant Lietuvoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iš Anykščių kilęs Fizinių ir technologijos mokslo centro vyresnysis mokslo darbuotojas A.Alkauskas (38 m.) sako visada žinojęs, kad išvažiuos: anot jo, kiekvienam mokslininkui judėti moksle privaloma, tačiau svarbu nepamiršti ir sugrįžti.
Mintys apie išvykimą sustiprėjo mokantis Vilniaus universitete (VU) magistrantūrą savo idėjomis pasidalinus su kai kuriais dėstytojais ir suvokus, kad jie ne visiškai suprato tuometinį pasaulinio mokslo lygį.
„Per „Erasmus“ mainų programą pusmečiui išvažiavau mokytis į Kopenhagą. Tuomet man dangus atsivėrė – visai kita dinamika. Supratau, kad išvažiuoti buvo būtina“, – prisiminė A.Alkauskas.
VU fiziką studijavęs mokslininkas tęsti doktorantūros mokslų 2002-aisiais išvyko į Bazelio universitetą Šveicarijoje. Po doktorantūros mokslinius tyrimus vykdė prancūziškoje Šveicarijos dalyje, viename iš geriausių Europos universitetų Ecole Polytechnique Federale de Lausanne (EPFL). A.Alkauskas Šveicarijoje praleido beveik 9 metus, o vėliau 3,5 metų dirbo Kalifornijos Universitete Santa Barbaroje (JAV). Galiausiai supratęs, kad jau sukaupė užtektinai žinių individualiai veiklai, 2014 m. birželį lietuvis sugrįžo.
Nebe tokia, bet vis dar provincija
Apie Lietuvą daugiau nei dešimtmetį užsienyje praleidęs fizikas susidarė dvejopą įspūdį.
„Yra šviesių taškų moksle, pavyzdžiui, fizikoje, tik šviesių taškų koncentracija dar nėra tokia, kaip Vakarų universitetuose, – pasakojo A.Alkauskas. –Kalbant apie neigiamą pusę, nėra yra aiškiai suvokiama, kas prie ko. Pavyzdžiui, mokslo įstaiga turi generuoti mokslą ir idėjas, o Lietuvoje kartais viskas labai suformalizuojama. Aš nesu per gyvenimą tiek popierėlių pasirašinėjęs, kiek tenka Lietuvoje.“
Pasak A.Alkausko, šį biurokratinį iš sovietinių laikų likusį aparatą gimdo nepasitikėjimas vienas kitu – įstaigų darbuotojai tikrina vieni kitus, įstaigos tikrina įstaigas, taip suveši gajus mechanizmas.
„Lietuvai trūksta tarptautiškumo. Kai nuvažiuoju į užsienio universitetus, jaučiu dinamiškumą: išeini 19 val. atsigerti kavos, visi dirba, zuja, sukasi, o pas mus to nėra. Iš to dar matau, kad esame provincija, bet ne visiška provincija“, – pasakojo mokslininkas.
Paklaustas, kaip galima būtų pagerinti Lietuvos mokslininkų gyvenimą, A.Alkauskas lietuvius paragino labiau pasitikėti vienas kitu ir nebijoti į darbą priimti geresnių už save – iš pradžių tai gali pasirodyti baisu ir rizikinga, tačiau galiausiai laimės visi.
Fizikas užsiminė pažįstantis sugrįžti norintį mokslininką, kuris turi įspūdingų pasiekimų – 7 straipsnius „Nature“ grupės žurnaluose, – tačiau nežino, kaip tai padaryti.
„Gali nebūti resursų, bet yra šioks toks nusikaltimas, kad toks žmogus negali sugrįžti į Lietuvą“, – kalbėjo A.Alkauskas.