Nešiojamųjų kompiuterių revoliucija Ruandoje (Video)  (7)

Daugeliui šių vaikų niekada neteko liesti kompiuterio. Daugelis jų šio daikto netgi nematė. Tačiau nevyriausybinės organizacijos „One Laptop Per Child“ projekto etapų dėka netrukus jie galės į namus parsinešti po specialų, vaikų reikmėms pritaikytą nešiojamąjį kompiuterį XO; į namus, kuriuose paprastai nėra netgi telefono ryšio ar televizoriaus. Dažnai netgi elektros.

Pasibaigus apmokymo dirbti šiuo kompiuteriu pamokai išėję į lauką vaikai apspinta instruktorius. Kiekvienas mokinys turi ko jų paklausti ir pasidžiaugti. „Man jis patinka, – sako dvylikametis Oliveris Niyomwungeris. – Niekada anksčiau nesu matęs tokių daiktų. Džiaugiuosi, galėdamas parsinešti jį namo. Noriu juo ruošti pamokas. Ir išmokyti juo naudotis savo jaunesniąją seserį.“

Tai, kas šiuo metu vyksta Ruandoje, galima drąsiai pavadinti revoliucija. Šalies vyriausybė yra išsikėlusi sau uždavinį visiems vaikams nuo devynerių iki dvylikos metų amžiaus išdalyti po nešiojamąjį kompiuteri. Taip tikimasi skurdžiai gyvenančią Ruandą ne tik paversti viena iš labiausiai išvystytų visuomenių Afrikoje, bet ir išvaikyti kraupius praeities šešėlius. Ruandoje 1994 metais hutų radikalai per tris mėnesius išžudė apie 800 tūkstančių tutsių ir nuosaikiųjų hutų.

Ruanda nėra pirmoji šalis, kurioje vykdomas „One laptop per child“ inicijuotas projektas. Apie pusantro milijono vadinamųjų XO kompiuterių buvo išdalyta 35 šalių vaikams: Haityje, Afganistane, Brazilijoje, Urugvajuje ir kitose. Tačiau įgyvendinti projektą „One Laptop Per Child“ organizacijai – kurios tikslas pačių neturtingiausių šalių vaikus aprūpinti pigiais kompiuteriais ir taip sudaryti sąlygas jiems mokytis – pats didžiausias iššūkis.

Šios programos įgyvendinimo Ruandoje tikslas nėra vien ekonominis. Juo pirmiausia siekiama paskatinti glaudesnių socialinių ryšių mezgimąsi tarp skurdžios ir susiskaldžiusios šalies gyventojų. Tikimasi, kad pasaulio atvėrimas interneto erdvėje, jaunajai ruandiečių kartai parodant jo įvairovę ir pasirinkimo galimybes, suveiks tarsi skiepai, kurie neleis pasikartoti 1994-ųjų metų tragedijai. XO kompiuteriai – tai buvusio Šveicarijos psichologo ir filosofo Jeano Piaget'o (sakiusio, kad švietimas gali išsaugoti „mūsų visuomenes nuo galimo suirimo“) mokinio Seymouro Paperto, kadaise emigravusio iš apartheidinės Pietų Afrikos, sumanymas. Jis – vienas žymiausių šiandienos matematikų, edukologų ir technologijų teoretikų, dalyvavęs įkuriant Masačiusetso Technologijos instituto Dirbtinio intelekto laboratoriją. Jau septintajame dešimtmetyje S. Papertas buvo įsitikinęs, kad kompiuteriai gali padėti vaikams mokytis bei skatinti jų kūrybingumą ir iškėlė pigaus, taupaus, pačių skurdžiausių šalių vaikams prieinamo kompiuterio idėją. Tiesa, tada iš šio sumanymo buvo juokiamasi. S. Papertas mano, kad darbo kompiuteriais tikslas – išmokyti vaikus mokytis, žaismingu būdu spręsti iškylančias problemas. Tai leistų tapti jiems geresniais ir kūrybingais žmonėmis, gebančiais prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir galinčius vykdyti socialines pertvarkas.

S. Paperto sumanymas nebūtų buvęs įgyvendintas, jei ne jo mokinys ir kolega, architektas ir kompiuterių specialistas Nicholas Negroponte. Būtent šio žmogaus pastangomis koncepcija tapo projektu, kuris buvo paviešintas 2005 metais vykusioje JT organizuotoje konferencijoje. Pristatydamas „One Laptop Per Child“ viziją, N. Negroponte yra sakęs, jog švietimas, naudojant XO kompiuterius, gali būti priemonė „skurdo, taikos ir aplinkos [problemoms] spręsti“. Prireikė beveik dviejų metų, kol idėja virto realybe - buvo pagaminti pirmieji projektui skirti kompiuteriai. Apie tai mes jau rašėme 2007 metais projekto pristatomąjame straipsnyje.

XO kompiuteris – nedidelis, tarsi šokoladinių saldainių dėžutė. Ruandos vyriausybė už kiekvieną iš dešimčių tūkstančių tokių „žaliukų“, yra pasirįžusi sumokėti 181 dolerį. Naujesnės kartos plastikiniai „XO“ turėtų būti dar pigesni – jų kaina turėtų nesiekti 100 dolerių. XO kompiuterio klaviatūra labai smulki, kaip tik pritaikyta vaikų pirštams. Ekrane matyti linksmi vaikiški ženkliukai, žymintys skirtingas programas.

Nepaisant santykinės socioekonominės Ruandos sėkmės per pastaruosius 15 metų, to, kas įvyko 1994-aisiais, užmiršti neįmanoma. Dar ir šiandien pergyvenę genocidą žmonės yra žudomi. Tam, kad neliktų liudininkų. Savo ruožtu vyriausybė ir prezidentas Paulas Kagame žmogaus teisių organizacijų yra kaltinamas represuojąs opozicijos politikus ir partijas, dažnai kaltindamas juos ideologinėmis simpatijomis genocido vykdytojams.

28-erių metų „One Laptop Per Child“ konsultantas Samuelis Dusengiyumva, kurio tėvas, baptistų pastorius, buvo nužudytas 1994-aisiais, sako, kad ši programa turėtų padėti Ruandos visuomenei tapti atviresnei. „Žemo išsilavinimo problema yra ta, jog žmogus neturi galimybių pasitikrinti informacijos. Iki genocido mūsų visuomenė nebuvo atvira. Šiandien aš galiu naudotis internetu. Visada galiu patikrinti tai, ką man sako. Taip pat galiu atlikti analizę“, – teigė jis.

Ruandos švietimo ministras Charles Murigance sako esąs įsitikinęs, jog tai padės mums sukurti darnesnę visuomenę. „Mes negalime slėpti to, kad čia vyko baisūs dalykai. Tačiau visa tai, kas įvyko, leido mums suprasti, kas esame ir kuo norime būti. Idant užtikrintume, kad tai nepasikartotų. Jei visuomenė išliks uždara kaip kadaise ir galvos tik apie savo hutiškumą ir tutsiškumą, savo mažumą, netrukus susikurs sąlygos naujam genocidui. Tapimas pasaulio dalimi leis apsisaugoti nuo šios grėsmės“, – sakė jis.

„One Laptop Per Child“ projektas nėra vien kompiuterių išdalijimas. Pirmiausia vaikai mokomi jais kūrybingai naudotis. Pavyzdžiui, piešti ar kurti paprastas kompiuterines programas. Juose yra instaliuotos specialios programos, ugdančios kūrybingumą, mokėjimą savo galvoje sutvarkyti naujai įgytas ir jau turimas žinias ir bendruomeniškumą. Šiuo metu į kompiuterius rengiamasi instaliuoti specialiai XO-ams sukurtus žaidimus, kuriuos žaisdamas vaikas turės išspręsti iškylančias konfliktines situacijas ir prisiimti atsakomybę už priimtus sprendimus.

Akivaizdu, projektas susilaukia ir kritikos. Vieni sako, kad būtų geriau pinigus, skiriamus kompiuteriams pirkti, skirti mokytojų rengimui. Kiti kritikavo pačius kompiuterius – jie esą per lėti ir iš tikrųjų brangesni, nei buvo tikimasi. Taip pat buvo pasiūlyta, užuot vysčius specialią XO programą, pasinaudoti kitomis, jau egzistuojančiomis, pavyzdžiui, Windows.

Buvęs S. Paperto studentas ir N. Negroponte's kolega D. Cavallo sutinka, kad dabartinis modelis nėra tobulas. Jis tikrai naudoja daugiau energijos, nei norėtųsi. Tačiau visi keblumai nublanksta, palyginti su tuo, kiek džiaugsmo tai suteikia vaikams. Valandų valandas iš atokiausių rajono kampelių per vasaros karštį jie keliauja į mokyklą, kad galėtų dalyvauti D. Cavallo ir jo kolegų vedamose pamokose.

„Štai, pažiūrėkit, ką aš padariau, – rodo dvylikmetis Oliveris Niyomwungeris savo darbą kompiuteryje vienam anglų žurnalistui. – Tai apie miškų išsaugojimą. Mėlynomis raidėmis aš parašiau: Miško aplinka. Ir jis atsakė: Miškai yra naudingi žmonėms. Mes neturėtume jų iškirsti.“ Paklaustas, kuo norėtų būti užaugęs, Oliveris rimtai atsako: „Gydytoju“.

Ar „One Laptop Per Child“ projektas duos rezultatų? Reikia tikėtis. Tačiau rezultatų teks palūkėti. „Skiepams būdinga, kad paskiepytas žmogus ilgą laiką netgi nežino, jog skiepai veikia, – sakė Ruandos švietimo ministras Charles Murigance, – kol nepragyvena viso savo gyvenimo ir jo pabaigoje nustemba: ir vis dėlto aš nesusirgau.“

Tokie kompiuteriai plinta ir kitose Afrikos valstybėse, pavyzdžiui Kenijoje. Ką ir kaip vaikai daro su laptopais pastarojoje valstybėje, galite išvysti šiame video siužete:

Pagal Peterio Beaumonto straipsnį „The Guardian“ ir užsienio spaudą parengė Zigmas Vitkus

Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (7)