Per paskutinius dešimt metų labai išaugo privataus ir viešojo sektorių teikiamų elektroninių paslaugų vartotojams mastas. Tačiau elektroninė erdvė pasižymi ne tik privalumais, bet ir įvairiais pavojais įstatymo saugomoms vertybėms, kadangi elektroninėje erdvėje susiklostantys santykiai „akis į akį“ neegzistuoja, turi unikalių, specifinių bruožų ir yra itin dinamiški.

Daugelis verslo subjektų perkėlė savo veiklą (visą arba dalį jos) į elektroninę erdvę, vis didesne apimtimi į elektroninę erdvę persikelia viešosios paslaugos, finansų institucijos savo klientams siūlo elektroninės bankininkystės paslaugas, o vartotojai įgyja vis daugiau patirties pirkdami prekes ar paslaugas internetu, skelbiama tyrimo rezultatų apibendrinime. Teisinis reguliavimas paprasčiausiai nespėja keistis kartu su technologijų pažanga ir taip atsiranda palankios sąlygos vykdyti įvairias pavojingas ir neteisėtas veikas. Viena iš tokių veikų – tapatybės vagystė elektroninėje erdvėje, kuri pastaruoju metu dažnai įvardijama kaip viena iš pavojingiausių ir sparčiai plintančių XXI a. nusikalstamų veikų.

Mykolo Romerio universiteto mokslininkų grupė (Darius Štitilis, Paulius Pakutinskas, Marius Laurinaitis ir Inga Dauparaitė), suvokdama tapatybės vagystės elektroninėje erdvėje pavojingumą informacinėje visuomenėje ir poreikį šviesti jos narius šia tema, atliko iki šiol Lietuvos teisės moksle išsamiai nenagrinėtos tapatybės vagystės elektroninėje erdvėje tyrimą, aptardama šio pavojingo reiškinio socialinius, el. verslo ir teisinio reguliavimo aspektus. Tyrimo rezultatai pateikiami netrukus pasirodysiančioje kolektyvinėje mokslo monografijoje „Tapatybės vagystė elektroninėje erdvėje: socialiniai, el. verslo ir teisinio reguliavimo aspektai“.

Mokslininkai tapatybės vagystę elektroninėje erdvėje pristato kaip gana naują ir elektroninės erdvės (interneto) naudotojams pavojingą reiškinį, susijusį su vartotojų teisių, saugumo, privatumo, taisyklių, reglamentuojančių nepageidaujamos informacijos (brukalų) gavimą, pažeidimais. Ši veika gali būti atliekama įvairiai – nuo neteisėto mokėjimo kortelės panaudojimo iki visiško kito asmens tapatybės perėmimo ir užvaldymo.

Raginama atkreipti dėmesį, kad tapatybės vagystė elektroninėje erdvėje gali sukelti pačių įvairiausių neigiamų pasekmių, pradedant nuo to, jog asmenys ar įmonės laikinai nebegali pasinaudoti savo kompiuteriais, netikėtai internete susiduria su rasistinio ar pornografinio turinio informacija, tampa sukčiavimo aukomis ir patiria finansinių nuostolių, iki to, kad asmenys šantažuojami, iš asmenų tyčiojamasi, pažeidžiamos nepilnamečių ir mažamečių teisės ir interesai. Dar daugiau, gali būti užblokuoti valstybės valdžios institucijų internetinių tinklapių adresai arba internete paviešinta valstybės ir/ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija. Potenciali tapatybės vagystės elektroninėje erdvėje žala, pasikėsinimo objektas ir mastas, t. y. galimas nukentėjusiųjų skaičius, lemia jos pavojingumą – nuo grėsmės privatumui ir asmens duomenų apsaugai iki pavojaus valstybės interesams ir visam nacionaliniam saugumui.

Tapatybės vagystė elektroninėje erdvėje priskirtina vienai iš pavojingiausių ir labiausiai plintančių elektroninių pavojingų veikų rūšių. Ji įvykdoma pačiais įvairiausiais sudėtingais ir dažnai paprastam interneto vartotojui nepastebimais būdais, tokiais kaip duomenų vagystė (angl. phishing), falsifikuoti internetiniai tinklalapiai (angl. scam), nepageidaujamos elektroninio pašto žinutės (angl. spam), apgaulės taktika (angl. spoofing), šnipinėjimo programinė įranga (angl. spyware), duomenų nuskaitymas nuo kortelių apgaulės būdu (angl. skimming), apgaulinga IP taktika (angl. pharming), pakartojimo ataka (angl. replay attack), elektroninių šiukšlių rinkimas (angl. dumpster diving), o nuo šios veikos nukentėję asmenys su neigiamais padariniais gali susidurti įvairiose gyvenimo srityse.

Tapatybės vagystės elektroninėje erdvėje subjektais gali būti tiek kompiuterių genijai, tiek eiliniai elektroninės erdvės naudotojai kaip pavieniai asmenys, organizuotos elektroninių nusikaltimų grupės, įprasti kišenvagiai, įstaigos darbuotojai, turintys prieigą prie informacinių sistemų, ir siekiantys pasipelnyti. Be to, kadangi ši pavojinga veika dažnai naudojama kaip priemonė kitiems nusikaltimams įvykdyti, tapatybės vagystės subjektais taip pat gali būti asmenys, susiję su prekyba narkotikais, prekyba žmonėmis, pinigų plovimu, teroro išpuoliais, kurie naudojasi kitų asmenų tapatybėmis tam, kad nebūtų susekti ir patraukti atsakomybėn.

Mokslininkų grupė pabrėžia, kad tapatybės vagystė elektroninėje erdvėje sparčiai plinta ne tik dėl to, kad ši veika skirtingai suprantama įvairiose užsienio valstybėse ir dažniausiai ne už visus šios veikos elementus kyla atsakomybė, bet ir dėl to, kad vartotojams labai trūksta technologinių ir saugaus elgesio elektroninėje erdvėje žinių ir suvokimo, kad kuo daugiau internete bus atskleista informacijos apie save ir savo privatų gyvenimą, tuo didesnė tikimybė tapti tapatybės vagystės elektroninėje erdvėje auka. Atliktas tyrimas patvirtino, kad vartotojai dažnai nesuvokia, kokie svarbūs ir vertingi yra jų asmens duomenys, jiems trūksta informacijos, kaip apsisaugoti nuo tapatybės vagystės elektroninėje erdvėje.

Tačiau klaidinga būtų manyti, kad nuo tapatybės vagystės elektroninėje erdvėje nukentėti gali tik pavieniai interneto naudotojai: nukentėti nuo šios veikos gali bet kas – tiek pavieniai fiziniai asmenys ir jų grupės, esantys paprastais elektroninės erdvės naudotojais, tiek finansų institucijos ir kredito įstaigos, privataus ir viešojo sektoriaus institucijos, akademinės bendruomenės, tiek valstybė ar net dalis tarptautinės bendruomenės, arba visa ekonomika apskritai.

Dėl nuolatinės technologijų pažangos ir atsirandančių naujų galimybių išnaudoti elektroninę erdvę asmenų socialinėje veikloje, teisinis reguliavimas atsilieka nuo realių socialinių santykių elektroninėje erdvėje. Tapatybės vagystė elektroninėje erdvėje kaip tik atspindi socialinių santykių dalį, kuri iki šiol yra menkai teisiškai reguliuojama. Elektroninė erdvė sudarė tinkamas sąlygas išnaudoti šią nesureguliuotą sritį ir tapatybės vagystė elektroninėje erdvėje tapo viena iš pavojingiausių nusikalstamų veikų.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Konvencija dėl elektroninių nusikaltimų šiuo metu yra vienintelis privalomojo tarptautinio pobūdžio dokumentas, skirtas kovai su elektroniniais nusikaltimais, taigi ir su tapatybės vagystėmis elektroninėje erdvėje, tačiau naujausiuose teisės aktuose jau siūloma imtis konkrečių priemonių, kovojant su tapatybės vagyste elektroninėje erdvėje. Vienas iš siūlomų galimų kovos su šia pavojinga veika būdų – jos kriminalizavimas.

Mokslininkai, siekdami palyginti tapatybės vagystės kriminalizavimo būklę užsienio valstybėse, remdamasi tapatybės vagystės trijų stadijų modeliu, atliko 9 valstybių – JAV, Jungtinės Karalystės, Nigerijos, Prancūzijos, Suomijos, Estijos, Rusijos, Kinijos ir Lietuvos – baudžiamųjų įstatymų teisės normų lyginamąją analizę. Paaiškėjo, kad tapatybės vagystė savarankišku nusikaltimu laikoma tik JAV, t. y. šios valstybės teisės aktai numato baudžiamąją atsakomybę už visas tris tapatybės vagystės stadijas: su tapatybe susijusios informacijos gavimą, sąveiką su tokio pobūdžio informacija bei su tapatybe susijusios informacijos panaudojimą siekiant įvykdyti nusikaltimą. Kitose analizei pasirinktose valstybėse tapatybės vagystė laikoma kitų nusikalstamų veikų sudedamąja dalimi.

Aplinkybė, kad tapatybės vagystės elektroninėje erdvėje vertinimas baudžiamosios teisės požiūriu įvairiose valstybėse skiriasi, apsunkina tokių veikų susekimą, tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą nacionaliniu bei tarptautiniu lygiu. Įdomu tai, kad už tapatybės vagystę dažniausiai baudžiama pinigine bauda arba laisvės atėmimu, tačiau kai kurių užsienio valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose numatomos gana įvairios ir kartais labai griežtos bausmės: nuo piniginės baudos iki laisvės atėmimo iki gyvos galvos. Didžiausia sankcijų įvairovė už tapatybės vagystės elementus įtvirtinta Rusijos ir Kinijos baudžiamuosiuose įstatymuose, griežčiausios – JAV, Nigerijos ir Rusijos baudžiamuosiuose įstatymuose, vienos iš švelniausių – Estijos ir Suomijos baudžiamuosiuose kodeksuose. Lietuvoje už tam tikrus tapatybės vagystės elektroninėje erdvėje elementus baudžiamoji atsakomybė galima tik pagal tradicines pavojingas veikas (sukčiavimas ir pan.), dėl ko tokią veikią įrodyti yra daug sunkiau. Savo darbe mokslininkai akcentuoja tapatybės vagystės elektroninėje erdvėje pavojingumą ir siūlo šią veiką kriminalizuoti.

Komentarai (8)